Ko būtų verta mokslinė fantastika be lazerio spindulių? Nuo nešiojamų spindulinių ginklų iki kosminiuose laivuose montuojamų turbolazerių – populiariausias futuristinis ginklas privalomai svaidysis ryškiais, spalvotais energijos pliūpsniais.

Visgi XXI a. pradžioje kulkos vis dar yra auksinis žalojimo per atstumą standartas. Nors JAV ir kitų valstybių kariuomenės nenutraukia „nukreipiamos energijos“ ginklų tyrimų, dėl kurių vieną dieną lazeriniai ginklai gali pasiekti mūšio lauką, rašo lifeslittlemysteries.com.

Lazeriai jau šiais laikais kariškių naudojami kaip taikymosi, nukreipimo ar komunikavimo priemonė, tačiau paversti juos pačius ginklais kol kas trukdo gana rimtos technologinės kliūtys. Tam tikrais nišiniais atvejais lazeriai iš tiesų būtų idealus pasirinkimas. Bet visgi mažai tikėtina, kad jie kada nors visiškai pakeis raketas ir kulkas, kaip rodoma mokslinės fantastikos karo filmuose.

„Joks įprastinis ginklas nėra panacėja. Tai kodėl gi turėtume tikėtis, kad nukreipiamos energijos ginklai būtų kitokie?“, – klausia buvęs Los Alamos nacionalinės laboratorijos (JAV) direktoriaus pavaduotojas Douglasas Beasonas.

Kodėl lazeriai?

Lazerio spinduliai – tankūs fotonų srautai, generuojami sužadinant atomus skystyje, dujose, kietame kūne ar elektronų sraute . Ginklų kūrėjus lazeriai domina dėl to, kad jie gali šaudyti greičiau nei bet kokie įprastiniai ginklai. „Energiją galima perduoti šviesos greičiu“, – sakė D. Beasonas.

Be to, tokiais ginklais taikinį galima pasiekti idealiai tiksliai ir turint potencialiai nesibaigiančius amunicijos išteklius. „Juos dar vadina neribotomis apkabomis. Vietoje galimybės iššauti vieną ar kelis kartus jus riboja tik panešamos energijos kiekis“, – teigė mokslininkas.

Bandymai baigiasi liūdnai

Taigi, nenuostabu, kad ginkluotosios pajėgos fotoniniais ginklais domisi. Tačiau pažanga šioje srityje tikrai nešviečia.

Buvusio JAV prezidento Ronaldo Reagano pradėta Strateginės gynybos iniciatyva, kurioje buvo numatyta, kad paleistas atomines bombas iš orbitos numušinės palydovuose sumontuoti lazeriai. Bet praėjusio šimtmečio devinto dešimtmečio pabaigoje tokios idėjos buvo pajuoktos kaip „Žvaigždžių karai“ ir atšauktos.

Dar du garsūs mėginimai – JAV Karinių oro pajėgų skraidantis lazeris ir JAV karinio laivyno Laisvųjų elektronų lazeris – atitinkamai lėktuvas ir laivas – buvo atšaukti praėjusiais metais, praėjus daugiau nei dešimtmečiui pastangų paversti juos realybe.
Šiuos projektus pasmerkė susirūpinimas dėl biudžeto ir techniniai sunkumai, bet kitos programos vis dar vykdomos. Pagrindinė problema – sukaupti pakankamai energijos, kad būtų „maitinamas“ maždaug 100 kilovatų lazeris (manoma, kad maždaug tokia energija būtina koviniam lazerio efektyvumui). „Strateginio tipo ginklams energija yra didysis baubas“, – aiškina D. Beasonas.

Kaip teigia šis mokslininkas, „ginklai žaloja dviem skirtingais būdais“. Vienas yra judesio kiekio perdavimas – įsivaizduokite smūgio ašmenimis jėgą ar skriejančią kulką – o kitas yra kinetinės energijos perdavimas.

Vadinasi, norint, kad ginklo efektyvumas būtų didžiausias, jis turi būti masyvus ir judėti labai greitai.

„Kulkos yra labai efektyvios, nes jų masė yra didelė“, – aiškina D. Beasonas. Tuo tarpu fotonai – lazerio „kulkos“ sudėtinės dalys – masės neturi. Kad su lazeriais būtų išgautas kinetinės energijos tipo žalojimas, „reikia siaubingai daug energijos ir dar reikia sugebėti ją laikyti“, – sakė amerikietis.

Pykšt-pokšt

Esant pakankamam finansavimui tokio tipo ginkluotę galbūt įmanoma būtų parengti per dešimtmetį, mano D. Beasonas. Ateities mūšio laukuose lazeriais gali būti pleškinami nepilotuojami priešų lėktuvai, raketos ir laivai.

Tuo tarpu mažesnės galios lazeriai – vystomi lygiagrečioje tyrimo srityje – jau gali būti naudojami realiomis sąlygomis. Pavyzdys yra ant karinių transporto priemonių montuojamas „Active Denial System“ (ADS) kompleksas. Šis taktinis įrenginys naudojamas ne prieš metalą, o prieš žmones.

ADS skleidžia koncentruotus infraraudonosios šviesos spindulius, dėl kurių taikinys patiria skausmingą deginimo jausmą ir, reikia tikėtis, dėl tokio poveikio atsisakytų noro pulti ambasadą ar kelti riaušes įkalinimo įstaigose (bent jau tokios yra dvi pagrindinės šios sistemos panaudojimo sritys).

Rankiniai lazeriai – tik fantastikos knygose?

Tik laiko klausimas kada bus pradėti naudoti didžiuliai ant transporto priemonių montuojami energijos nukreipimo ginklai. Tuo tarpu mažų nešiojamų lazerinių ginklų perspektyvos yra kur kas labiau miglotos.

„Strateginiams ir taktiniams ginklams energiją galima laikyti laivuose, lėktuvuose ar sausumos transporto priemonėse. Bet jeigu nebus išrastas koks nors ypatingas energijos šaltinis, rankinių lazerinių ginklų tikriausiai niekada ir neišvysime“, – mano D. Beasonas.

Teoriškai akumuliatorių technologijų pažanga kada nors ateityje galėtų suteikti galimybę kurti tokius ginklus. Bet ir tokiu atveju šiais ginklais tikriausiai nebus pleškinami ryškiai žali ar raudoni spinduliai, kokius matome mokslinės fantastikos filmuose.

Nematomi spinduliai

Daugumoje lazerinių ginklų tyrimų, kurių tikslas yra sudeginti taikinius, naudojami akiai neregimi šviesos bangų ilgiai. Tokio ilgio elektromagnetinės bangos per atmosferą sklinda kur kas efektyviau nei regima šviesa.

Priežastis, dėl kurios regime šviesos spindulius, yra tos spindulio kelyje pasitaikančios dalelės, išsklaidančios fotonus, kurie pasiekia stebėtojo akis (prisiminkite kaip skiriasi šviestuvų skleidžiama šviesa giedrą naktį ir kuomet tvyro rūkas). „Jeigu galite matyti spindulį, tai reiškia, kad šviesa kažkaip išsklaidoma“, – sakė D. Beasonas. O tai savo ruožtu reiškia, kad taikinį pasiekia mažiau energijos.

Regima šviesa taip pat gali perduoti tiek energijos atmosferos dujoms, kad šios virstų plazma – o tai dar labiau sumažintų energijos perdavimo proceso efektyvumą ir tikimybę, kad kada nors išvystume spalvingų pasišaudymų tarp kosmoso pėstininkų ir užpuolikų iš tolimų galaktikų.

O štai dar viena bloga naujiena mokslinės fantastikos mėgėjams: Prisimenate tuos lazerinės energijos pliūpsnius iš „Star Wars“, kurie erdve skrieja tarsi atskiri pagaliukai? „Tai neįmanoma“, – sakė D. Beasonas. Lazerio šviesos pliūpsnis nuo šaltinio iki taikinio nukeliauja per greitai, kad suvoktume jį kaip šūvio vienetą. Daugelis lazerių iš tiesų šaudo šviesos impulsai, bet tie impulsai būna tokie greiti, kad akis juos suvokia kaip nuolatinį spindulį.

Taigi, šiuo požiūriu „Star Trek“ serialo lazeriai moksliniu požiūriu yra arčiau realybės nei „Star Wars“ lazeriai, nors iš tiesų ir vieni, ir kiti tėra „gryniausia mokslinė fantastika“, – sakė D. Beasonas.

Komentarai (0)