Keliaujant į akistatą su priešu šiuolaikinės modernios karybos eroje medinio vežimo ar žirgo nebepakaks. Karinės pajėgos turi prisitaikyti prie judėjimo tiek žeme, tiek vandeniu, ir net oru. Tai suprasdami inžinieriai nuolat ieško optimaliausių technologinių sprendimų, kurie dažnai išsirutulioja iš, rodos, beprotiškiausių idėjų.

Mums gerai pažįstami traukiniai, sunkvežimiai, laivai, lėktuvai ir sraigtasparniai – visi šiuo metu atlieka savo vaidmenis transportuojant padalinius iki fronto linijos arba tiesiogiai į mūšio epicentrą. Vis dėlto, tiek JAV kariuomenė, tiek kitos pajėgos buvo sukūrusios ir daugiau karinės technikos „šedevrų“, kurie taip ir nepajudėjo link karo lauko. Tačiau argi pažvelgus į kai kuriuos iš jų nepaaiškėja kodėl?

„Puošnioji žąsis“: Kai vokiečių povandeniniai laivai grasino Aljanso laivybos juostoms Antrojo pasaulinio karo metu, JAV vyriausybė užsakė milžinišką skraidantį laivą, galintį saugiai per Atlanto vandenyną perkelti 750 karių arba du „Sherman“ tankus. Įmonė „Hughes Aircraft Co“ suprojektavo ir pristatė didžiausią pasaulyje skraidantį laivą „H-4 Hercules“. Šis 180 000 kilogramų oro begemotas žiniasklaidos pranešimuose buvo meiliai pravardžiuojamas „Puošniąja žąsimi“ (angl. „Spruce Goose“). Prototipas atliko tik vieną trumpą, istorinį skrydį virš Long Byčo uosto Kalifornijoje, praėjus dvejiems metams nuo karo pabaigos (1947 m.).

Šaltojo karo NSO: skraidančios lėkštės formos transporto priemonę sukūrė kanadiečių įmonė „Avro Aircraft Ltd“. Iš pradžių ji turėjo tapti Kanados viršgarsiniu, vertikalaus kilimo ir tūpimo naikintuvu-bombonešiu. Tačiau Šaltojo karo metu, vyriausybei atsisakius šios brangios programos, projektą perėmė JAV kariuomenė. Vadinamieji „Avrocar“ prototipai naudodami sukamuosius „turborotorius“ sugebėjo plūduriuoti ant oro pagalvės. Armija tikėjosi panaudoti transporto priemonę vietoje visureigių žvalgybos tikslams, o oro pajėgos norėjo vertikalaus kilimo ir tūpimo (VTOL) viršgarsinio lėktuvo. Projektas buvo atšauktas 1961 metais po to, kai tyrimai parodė, jog pakilus daugiau nei vieną metrą nuo žemės automobilis nebesugeba išspręsti stabilumo problemų.

Skraidanti platforma: drąsūs pilotai stovi ant skraidančių platformų virš dviejų priešingomis pusėmis besisukančių propelerių. Šios mašinos tai – „HZ-1 Aerocycle“ eksperimentinės transporto priemonės, kurios turėjo padėti armijos kariams išžvalgyti priešo teritoriją daugiau nei 100 kilometrų per valandą greičiu. Pilotas valdytų platformą tiesiog perkeldami savo svorį. „Aerocycle“ aplinkiniams paliko pakankamai didelį įspūdį pirmojo bandomojo skrydžio metu (1955 m.), kadangi šią priemonę sukūrusi įmonė „Lackner Helicopter Co“ gavo užsisakymą pagaminti dar 12 prototipų. Vis dėlto, koncepcijos buvo atsisakyta, nes ją valdyti paprastiems kareiviams pasirodė per daug sudėtinga.

Vaikščiojantis sunkvežimis: Šaltojo karo metu armija užsakė kibernetinę trijų metrų aukščio, ant keturių kojų vaikščiojančią mašiną, kuri galėtų perkelti sunkius krovinius nelygiame žemės paviršiuje ir turėtų pakankamai galios betoniniu grindiniu stumti 450 kilogramų svorį. Kita vertus, ji ryja net 190 litrų kuro per minutę. Žmogus operatorius stovi mašinos viduje ir abiejų rankų bei kojų pagalba valdo visas keturias mašinos galūnes. Pristatyta kompanijos „General Electric“, ši kibernetinė antropomorfinė mašina (CAM) armijos buvo išbandyta 1970 metais, tačiau galiausiai nuspręsta grįžti prie sraigtasparnių.

Keistosios amfibijos: Vietnamo karas nulėmė JAV kariuomenės susidomėjimą transporto priemonėmis, kurios galėtų lengvai manevruoti Pietryčių Azijos pelkėtomis vietovėmis ir upėmis. Taip Kariniame jūrų laivyne atsirado eksperimentinis „Riverine Utility Craft“. Ši „Chrysler“ sukurta transporto priemonė pelkėtoje aplinkoje galėjo judėti naudodama du Archimedo sraigtus primenančius aliuminio rotorius. Armijos inžinieriams testuojant įrenginį paaiškėjo, kad šis neįprastas laivas gali pasiekti įspūdingą 15,7 mazgus siekiantį greitį vandenyje, o pelkėtose vietovėse net 25. Vis dėlto, ant tvirto grunto jo greitis buvo vos 3,6 mazgai. Galiausiai JAV kariškiai nusprendė pasilikti prie įprastų transporto priemonių.

Jūrų pelikanas: „Boeing Phantom Works“ pasiūlė sukurti didžiausią pasaulyje lėktuvą, kuris pakelia iki 1,3 milijono kilogramų krovinį, lygų 17 JAV M-1 tankų svoriui. „The Pelican Ultra Large Transport Aircraft“ lėktuvas galėtų nukeliauti net 18 500 kilometrų 240 mazgų greičiu be poreikio pasipildyti degalus. Jis sukurtas skristi žemiau negu šeši metrai virš vandens. Skrendant žemame lygyje, yra išnaudojamas vadinamasis žemės efektas, kuris nedideliame aukštyje prideda papildomos keliamosios galios. Šį aerodinaminį reiškinį Šaltojo karo metu plačiai taikydavo novatoriškieji Sovietų Sąjungos dizaineriai. Bet didelių orlaivių koncepcija taip ir nesudomino visuomenės iki „Boeing“ atsiradimo 2002 metais.

Pripučiami tankų protektoriai: amfibinė transporto priemonė su pripučiamais tankų protektoriais, suprojektuota keliauti tiek sausumoje, tiek jūros keliais. Nedidelio eksperimentinio „Captive Air Amphibious Transporter“ (CAAT) prototipo oro pripildyti protektoriai pritaikyti plūduriuoti vandenyje ir plaukti į krantą, taip pat judėti paplūdimiu ir perlipti per nedideles kliūtis. Ši transporto priemonė yra vieno iš JAV Gynybos pažangiųjų tyrimų projektų agentūros (DARPA) programos kūrinių. DARPA numato pasinaudoti šių projektų vykdymo metu sukaupta patirtimi ir padėti kurti ateities transporto priemones, kurios galėtų dirbti prireikus humanitarinės pagalbos ar įvairių nelaimių atveju.

Kai kurie iš šių prototipų pasirodė išties esą per daug ambicingi konstrukciniai sprendimai, kiti tuo metu savo idėjomis aplenkė laiką ar karo lauke atsirado tiesiog per vėlai. Kas žino? Galbūt kai kurie projektai vėl pasirodys ateities mūšiuose. Nes jau šiuo metu, JAV kariškiai ruošiasi išbandyti keletą skraidančių automobilių prototipų.

Komentarai (1)