Neprašaunantis ginklas: kada jo sulauksime? (Video) (0)
Prieš porą metų bendrovės „TrackingPoint“ pavadinimas buvo linksniuojamas daugybės žiniasklaidos šaltinių. Vos 2011 metais veiklą pradėję ginklų gamintojai sukūrė sistemą, leidžiančią pataikyti į taikinį neįtikėtinai dideliu atstumu – net tada, kai šautuvą laiko jį pirmą kartą matantis žmogus.
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Atrodė taip, tarsi perversmas atėjo, medžioklės netikėtumo veiksnys prapuolė ir jau tuoj tuoj bet koks taikinys bus paklotas vienu šūviu. O tada viskas patyliukais nurimo ir baigėsi.
Kurį laiką atrodė, kad ginklų rinkoje, kur dominuoja amerikiečiai, įvyks perversmas. Bet „TrackingPoint“ savininkų užmojai buvo didesni už galimybes – ir tai kainavo daugiau nei tikėtasi, rašo „The Verge“. Tų užmojų pavadinimas yra BRS (Barrel Refference System) – lazerinis šautuvo priedas, užtikrinantis „amžiną nulį“. Kitaip tariant, amžiną taiklumą pagal gamyklinius nustatymus.
Buvusių „TrackingPoint“ darbuotojų teigimu, ši sistema buvo tikrų tikriausia bėda. Ji sunkumų kėlė daugiau nei pati buvo verta. Inžinieriai prie jos gaišo daugiau nei prie visų kitų komponentų kartu sudėjus. O blogiausia tai, kad jei BRS neveikė, šautuvu apskritai nebuvo įmanoma naudotis.
Veiklus verslininkas, „TrackingPoint“ savininkas Johnas McHale'as jau buvo griežtai apsisprendęs: BRS reikia. O kai įmonės direktorius pabandė šios problemos apskritai atsikratyti, buvusio įmonės inžinieriaus teigimu, jis buvo atleistas, nors visas kolektyvas direktorių vertino labai teigiamai. „Turėjo nutikti kažkas stebuklingo, kad po tokio žingsnio išgyventume“, – sakė buvęs inžinierius.
Viešumoje „TrackingPoint“ visuomet atrodė labai perspektyviai, o iš vidaus situacija nepaliaujamai blogėjo. Įmonės vadovai skelbė šviesios ateities planus, prognozavo augimą, žiniasklaidai siūlė ekskursijas ir demonstracijas. Tuo tarpu darbuotojai sunkiomis, įtemptomis ir netgi priešiškomis sąlygomis arė nuo aušros iki sutemų, taikstėsi su laužomais pažadais ir neretai apskritai prarasdavo darbą.
Dabar „TrackingPoint“ darbuotojų praktiškai nelikę. Įmonė sunykusi. Nors net ir tokioje būklėje kurį laiką atrodė, kad kuriami kažkokie ateities planai.
Įmonės atsiradimo istoriją, anot „The Verge“, atsekti ir patikrinti labai sunku – tarp darbuotojų sklando beveik mistiški pasakojimai: esą, J. McHale'as, bemedžiodamas gazelę, nepateikė iš 275 metrų atstumo. Ir dėl to jį aplankė nušvitimas. Jis sugalvojo sukurti naują šautuvą, šaunamąjį ginklą sukergti su „kosminėmis technologijomis“ ir pakeisti ginklų gamybos pramonę. Jau praturtėjęs iš sėkmingų investicijų telekomunikacijų ir interneto pramonėje verslininkas buvo pakankamai gerai apsirūpinęs, kad galėtų steigti naują verslą. Jis susikvietė įvairiausių reikiamų sričių ekspertus ir pradėjo kurti naują ginklą, su kuriuo prašauti tiesiog neįmanoma.
Buvusių darbuotojų teigimu, J. McHale'as pirmą ginklą į rinką norėjo pateikti kuo greičiau. O kad visi darbuotojai stengtųsi negailėdami jėgų, jis 2012 metų vasarą su kolektyvu sudarė sutartį, kurios formulė buvo 10-10-10: Jeigu kolektyvas per 10 savaičių pagamins 10 optinės įrangos komplektų, visiems būtų išmokėta 10 tūkst. JAV dolerių premija.
Tikslas, švelniai tariant, buvo ambicingas. Bet inžinieriai puolė dirbti ir bandė suspėti iki numatytos datos. Per parą jie dirbo po 12-14 valandų, visas 7 savaitės dienas. „Vienu momentu pamaina be pertraukos truko 26 valandas, ir tai nebuvo taip jau neįprasta“, – sakė buvęs darbuotojas. Bet, nepaisant visų pastangų, tikslas taip ir nebuvo pasiektas. „Nuotaikos biure buvo labai liūdnos“.
„Paguodos prizas“ išvargusiems darbuotojams buvo „kilnojamos vasaros atostogos“: dekoracijos iš pripučiamų plaukiojimo ratų ir plastmasinių palmių. Kai kuriems kolektyvo nariams pasirodė, kad iš jų tokiu būdu tyčiojamasi, tarsi vadovybė sakytų „O jūs pažiūrėkite, kaip mes dėl jūsų stengiamės! Pažiūrėkite, kaip šauniai dabar atrodo konferencijų kambarys!“ Darbuotojams kaupėsi kartėlis už neatlygintus viršvalandžius.
Visgi 2013 metais „TrackingPoint“ buvo viena šauniausių įmonių pasaulyje. Bent jau žiniasklaidos akyse. O ir pirmasis jų pagamintas ginklas buvo tikrų tikriausia žvaigždė spaudoje: itin didelio tikslumo, anglies juodumo šautuvas su „Wi-Fi“ ryšiu ir tiesioginės transliacijos galimybe. Iš savo buvimo vietos tiesiog pažymėdavai taikinį ir kad ir iš 900 metrų atstumo šautuvas tiksliai paleisdavo kulką net į judantį taikinį. Žiniasklaida ėjo iš proto. Ir dėl susižavėjimo, ir dėl baimės. Neįtikėtinas technologinis pasiekimas. Bet kas, jeigu toks šautuvas patektų į blogas rankas? Ar prekyba tokiais ginklais yra protingas sprendimas?
J. McHaleas bet kokias etines dvejones atmesdavo sakydamas, kad kaina – dešimtys tūkstančių dolerių – yra labai rimtas barjeras. Gegužę bendrovė pristatė pirmą prekybai skirtų ginklų siuntą – pristatyme dalyvavo net Teksaso valstijos gubernatorius Rickas Perry. O pats McHale'as paskelbė, kad traukiasi iš bendrovės generalinio direktoriaus pareigų ir užims tik tarybos vadovo poziciją. Tiesiogines vadovavimo funkcijas jis perdavė buvusiam jūrų pėstininkui Jasonui Schauble.
J. Schauble buvo tikrų tikriausias karo didvyris, apdovanotas medaliais – vienas iš jų buvo už sunkius sužeidimus, mūšiuose prie Faludžos Irake patirtus gelbėjant kitą karį. Šis karys vadovavo bendrovei pritraukiant vis daugiau žiniasklaidos dėmesio, plečiant ginklų gamybą ir netgi pažadant „superginklą“, kuris į taikinį galėtų pataikyti iš 2800 metrų atstumo. Tiesa, vėliau ambicijos buvo apkarpytos.
J. Schauble iki tol dirbo bendrovėje „Remington“. Tai reiškė, kad jis turi vertingų ryšių su pagrindiniais ginklų pramonės atstovais, kurie teoriškai galėjo susidomėti nedidelės „TrackingPoint“ bendrovės įsigijimu. „Jį mėgo visi“, – sakė vienas buvęs darbuotojas. Ir ne tik dėl to, kad jis buvo karo didvyris. „Schauble buvo vienintelis žmogus, kuris J. McHale'ui galėjo pasakyti ne – iki tam tikros ribos“, – sakė kitas buvęs įmonės darbuotojas.
Gebėjimas pasipriešinti įmonės savininkui buvo tiesus kelias į įtampos didinimą. J. McHale'as buvo ne tik pinigingas verslininkas – jis anksčiau buvo vadovavęs technologijų kompanijoms ir, panašu, buvo pasiryžęs tiesiogiai dalyvauti ginklų kūrime. Jis neretai įtraukdavo pakeitimus, dėl kurių sutrikdavo gamyba. O kai jis būdavo kuo nors nepatenkintas, visa „TrackingPoint“ bendrovė apie tai žinodavo. „Jis sienoje išspirdavo skylę“, – teigė vienas buvęs darbuotojas. O kai kas nors norėdavo skylę užtaisyti, J. McHale'as neleisdavo. „Tai bus priminimas žmonėms, kad manęs nereikia nervinti“, – sakydavo jis.
Po kurio laiko įvyko tai, kas buvo neišvengiama. J. Schauble ir J. McHaleas taip karštai aptarinėjo BRS, kad pradėjo vienas ant kito rėkti. O 2013 metų lapkritį buvęs jūrų pėstininkas buvo atleistas. Tą patį mėnesį, nepaisant milijoninių išorinių investicijų ir gilių paties J. McHale'o kišenių, „TrackingPoint“ atsisveikino ir su daugiau darbuotojų. Įmonės atstovas spaudai atleidžiant J. Schauble pareiškė, kad „taryba nusprendė, jog reikalinga pakeisti kryptį“.
„Iš esmės tai dėl to, kad jis J. McHale'ui pasakė tiesą“, – sakė vienas buvęs darbuotojas.
Tiesa, 2013 metų lapkritis nebuvo kupinas vien blogų naujienų. Darbuotojams buvo išdalintos įmonės akcijų ir visi tikėjosi, kad vieną dieną akcijas bus galima paversti pinigų kalnais. Nors „TrackingPoint“ pardavimas didesnei įmonei būtų pageidaujamas žingsnis, bet J. Schauble atleidimas galimai tokiam žingsniui sutrukdė – jo buvusi darbovietė „Remington“ buvo įvardijama kaip vienas perspektyvių pirkėjų.
Įmonės vairas buvo perduotas „TrackingPoint“ senbuviui Johnui Lupheriui. Atrodė, kad kompanijos reikalai vis dar vyksta puikiai. Ir nors J. Lupheris buvo klusnesnis už J. Schauble, kolegos jį mėgo. „Vienas iš puikiausių tos bendrovės aspektų buvo tai, kad joje buvo surinkti patys geriausi talentai iš pramonės – iš bet kurios pramonės šakos“, – sakė vienas darbuotojas. Kitas ją pavadino „iki kraujo genialia“.
Įmonė potencialiems klientams siūlė naujų galimybių. Štai 2014 metų „Consumer Electronics Show“ parodoje buvo pristatyta nauja ginklų linija, kurioje pigiausias pasiūlymas buvo truputėlį pigesnis nei 10 tūkst. JAV dolerių. „Tikimės ne tik stiprios AR 500 serijos paklausos, bet ir augančios paklausos mūsų technologijai iš pramonės pusės“, – tuomet pranešime spaudai teigė J. Lupheris. Skelbta, kad 2014 metų sausį šešis šautuvus bandymams įsigijo JAV kariuomenė.
Tais metais įmonė, kurios taryboje tuo metu jau buvo ir tarnybą baigęs JAV Specialiųjų operacijų valdybos admirolas, ir tarnybą baigęs JAV Jūrų pėstininkų korpuso pulkininkas, paskelbė, kad pritraukė daugiau nei 29 mln. dolerių investicijų. Bendras išorinis finansavimas, anot pranešimo spaudai, buvo 64 mln. dolerių (tiesa, vienas pagrindinių investuotojų buvo „McHale Labs“, priklausantis tam pačiam J. McHale'ui).
Įmonės generalinis vadovas birželį spaudai teigė, kad bendrovės vertė yra daugiau nei 250 mln. dolerių. Bet „TrackingPoint“ verslo planas ne visiems buvo priimtinas. Juk jeigu medžioklę pripažintume sportu, tai „TrackingPoint“ technologija buvo akivaizdus sukčiavimas. Prilygstantis pradedančiojo šachmatininko apsimetimui didmeistriu vien dėl to, kad ėjimai nusižiūrinėjami nuo kompiuterinės programos.
„Tikri medžiotojai – vyrukai, kurie mėgsta medžioti ir leisti laiką medžioklėje – „TrackingPoint“ pakęsti negalėjo. Jie galėjo parsiduoti kariuomenei – toks pasirinkimas būtų mažiau etiškas – tačiau ar kariuomenė juos imtų?“, – svarstė vienas buvęs darbuotojas. Galų gale buvo sukirsta rankomis su „Remington“, kurie kartu su „TrackingPoint“ norėjo vykdyti projektą „Remington 2020“. ginklų pramonės startuolis šiam projektui, naujai tikslių ginklų linijai, turėjo gaminti optines sistemas, tačiau bendradarbiavimas baigėsi visiška nesėkme. „Remington“ išsiųstos optinės sistemos veikė nepatikimai.
„Iš esmės jie labai didelę dalį pristatytų optinių sistemų pažymėdavo kaip turinčias gamybinių defektų, bet viceprezidentas sakė: „Vis tiek siųskite“, – situaciją nupasakojo buvęs darbuotojas. „Remington“ buvo priversti net 4 iš 10 sistemų pripažinti „probleminėmis“. Be to, sklinda gandas, kad optinės sistemos ir klientų nedžiugino. Debesims kaupiantis, gruodį J. Lupheris buvo atleistas – veikiausiai po ginčo dėl verslo krypties.
Netrukus vadovavimo ėmėsi kitas žmogus – Frankas Bruno. „Mums buvo pažadėta daugiau komunikacijos, bet kelias savaites sulaukėme tik mirtinos tylos“, – apie šį vadovybės pokytį atsiliepė tuo metu įmonėje dirbęs žmogus. Yra dvi vėlesnės įvykių eigos versijos: viena oficiali ir viena privati. 2015 metų vasario 24 d. „TrackingPoint“ išplatino pranešimą spaudai, kuriame buvo giriamasi „eksponentiniu augimu 2014 metais“.
Anot šio pranešimo, įmonės reikalai yra kaip niekada geri. „Augimas lyginant su ankstesniais metais buvo 281 proc., pajamos iš užsakymų lyginant su ankstesniais metais išaugo 107 procentais“, – buvo rašoma pranešime.
Jame nustebino ne tik tai, kad bendrovė auga itin greitai, bet ir tai, kad tai yra „bene greičiausiai pasaulyje auganti ginklų bendrovė“. Įmonė tikino, kad jų ginklų įsigijimu domisi JAV Gynybos departamentas. Ir kažkur giliai pranešime lyg tarp kitko buvo užsiminta apie paskelbtą „vidinę restruktūrizaciją, užtikrinsiančią greitesnį augimą ateityje“.
„Atsidarant naujoms rinkoms ir augant susidomėjimui mūsų produkcija, turime sutelkti dėmesį į veiklos efektyvumą“, – buvo cituojamas F. Bruno. Tuo tarpu įmonės viduje „restruktūrizacija“ reiškė, kad kažkas praras darbą. Kolektyve susidarė įspūdis, kad tai yra ne dėmesio sutelkimas, o visiška suirutė. Buvo sumažinta tyrimų ir diegimo komanda.
„Tai buvo rimtas pajėgumų sumažinimas“, – sakė vienas buvęs darbuotojas. Įmonė, per kelis metus išaugusi iki maždaug šimto žmonių, staiga sumažėjo tiek, kad joje nebuvo net 50 darbuotojų. O po šio sukrėtimo dar neatsigavusi kompanija praėjusį mėnesį visiškai subyrėjo – praėjusį mėnesį buvo atleisti beveik visi darbuotojai išskyrus kelis.
Svetainėje atsirado tokio turinio pranešimas: „Dėl finansinių sunkumų „TrackingPoint“ nebepriima užsakymų. Dėkojame klientams ir lojaliems gerbėjams už mūsų vizijos supratimą“.
Ar tai reiškia, kad įmonės jau nebėra? Kol kas ne visai aišku. J. McHale'as praėjusią savaitę „The Verge“ žurnalistams teigė, kad įmonėje vis dar dirba žmonės, tiesa, nepatikslino jų kiekio ir nepasakė, ar įmonė jau bankrutavusi. Tačiau buvusių darbuotojų teigimu, įmonė jau iš esmės yra nebegyva, joje dirba tik „skeletas“, aprašinėjantis intelektinį turtą prieš jo pardavimą.
Kol kas nežinoma, į kieno rankas pateks ši vertinga ir pavojinga informacija. Labiausiai buvusius darbuotojus siutino įmonės akcijos, kuriomis su jais vienu metu buvo atsiskaityta. Kai paaiškėjo, kad įmonės niekas nepirks ir prasidėjo atleidimai, visiems tapo aišku, kad akcijos niekada realios vertės ir neturės.
Bet, nepaisant „TrackingPoint“ nesėkmės, idealaus ginklo sukūrimo siekis gali būti pakankamai rimtas motyvas kažkam – J. McHale'ui, kariuomenei ar kam kitam – kad darbai būtų tęsiami. Štai, pavyzdžiui, JAV kariuomenės mokslo agentūra DARPA jau gana ilgą laiką kuria kryptį keičiančias kulkas. Ir nors jau galima teigti, kad „TrackingPoint“ laivas paskendo, labai gali būti, kad jis paskendo ne be pėdsako.