Požiūris. Kaip teisingai laikyti šautuvą branduolinio karo metu? (14)
Sovietinių laikų kariškame juokelyje buvo klausiama:
– Kaip karys turėtų laikyti šautuvą branduolinio karo atveju?
Teisingas atsakymas:
|
Visi šio ciklo įrašai |
|
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
– Karys turi laikyti šautuvo vamzdį nukreiptą į šoną, nes besilydantis šautuvo plienas gali sugadinti valdiškus kerzinius batus.
Keliamo klausimo ir atsakymo į jį absurdiškumas vis dar gali prajuokinti su humoru nesusipykusį skaitytoją, nes egzistuoja tam tikros ribos, dėl kurių visi suvokiame situacijos nerealumą. Tačiau šiandien gyvename laikmečiu, kai įvykiai realybėje gali pranokti net ir lakiausios fantazijos galias.
Rusijos kariuomenės panaudojimas prieš Ukrainą ir jos teritorijos aneksija; „Islamo valstybės“ beprotybės išplitimas Sirijoje ir Irake, sujungęs bendram tikslui JAV ir Iraną; lyg sulėtintame kino filme stebimas totalus Graikijos ekonomikos kolapsas – šie įvykiai, rodos, pranoko visas net ir puikią vaizduotę turinčių analitikų prognozes.
Branduolinio konflikto tarp Rusijos ir JAV/NATO galimybė mums vis dar atrodo esanti anapus absurdo ribos, todėl lyg ir svarstyti čia nėra ko. Tačiau pražūtingos įvykių ar sprendimų pasekmės pačios savaime nepadaro tų įvykių ar sprendimų neįmanomų.
Ši mintis neapleidžia žiūrint, kaip Graikijos politikai (ir jų rinkėjai) lošia va bank iš savo šalies ateities. Rodos, visi racionalūs argumentai nustojo galios, ir „Syrizos“ stambių statymų pokeris bus sužaistas iki galo. Dar gerai, kad ne branduolinė šalis ta Graikija – ką gali žinoti, kaip ten viskas pasisuktų ir kokį vaidmenį branduoliniai ginklai šioje diskusijoje suvaidintų. Dabar gi Graikijos elgesys atrodo viso labo savižudiškas.
Rusijos, turinčios branduolinį džiokerį, lošimas kur kas rimtesnis. Problema yra ne pati Kremliaus konfrontacija su Vakarais – ji niekada nebuvo visai išnykusi, tik įvairiais laikotarpiais skyrėsi jos stiprumas. Nors Krymo aneksija ir Rusijos remiamas ginkluotas separatizmas Donbase pakėlė šią konfrontaciją į naują lygmenį, situacija vis dar atrodo valdoma. Rusijos lyderių veiksmai, nors ir nepateisinami, vis dar įtelpa į racionalios analizės modelius.
Tačiau pati karo tema šiandieninėje Rusijoje, o drauge su ja ir branduoliniai ginklai, per pastaruosius porą metų tapo kaip niekad subanalinta. Oficialiai Rusija lyg ir su niekuo nekariauja. Tačiau dėl televizinės propagandos Rusijos kanalų žiūrovai jau antri metai gyvena tarsi tikro karo stovyje. Čia nuolat skelbiamos fronto naujienos, čia aiškiai apibrėžti savi ir svetimi, patriotai ir išdavikai, didvyriai ir penktoji kolona. Visi, kas neremia dabartinės Kremliaus užsienio politikos, automatiškai remia Ukrainos „fašizmą“ ir kitus didžiuosius Rusijos priešus.
Dabartinis konfliktas, Maskvos akimis, juk ne su Ukraina – ji viso labo geografinė vieta, „nepavykusi valstybė“, kaip mėgstama pridurti, kur susidūrė dideli interesai. Konfliktas Donbase pristatomas kaip kone egzistencinė Rusijos kova su Vakarais (siekiančiais vėl parklupdyti nuo kelių pakilusią Rusiją), su NATO (seniai ketinusia įsteigti savo bazes Kryme) ir ypač su JAV (kurios yra visų pasaulio maidanų motina). Patys neįtikimiausi teiginiai, argumentai ir pramanai apie Ukrainos fašistus-banderovcus, NATO kėslus, sionistų sąmokslus ir už viso to stovinčią JAV centrinės žvalgybos valdybą lyg niekur nieko cirkuliuoja iš laidos į laidą visose Kremliaus televizijose.
Karo, tegu ir prasimanyto, sąlygomis tinka viskas. Absurdo riba išsitrina, viską pakeičia kovingi šūkiai. Tikri šalies patriotai tiesiog privalo demonstruoti ryžtą ir drąsą, jie turi būti pasirengę eiti iki galo. „Tankams vizų nereikia!“ – kovingai šmaikštauja vicepremjeras D. Rogozinas ir sulaukia gausių publikos plojimų. „Nejuokinkit mūsų „Iskanderų“!“ – skelbia populiarus Rusijos patriotų šūkis, tiražuojamas ant marškinėlių. „Rusija galėtų paversti JAV radioaktyviais pelenais“, – ramina ir linksmina liaudį D. Kiseliovas – Kremliaus žvaigždė Pirmajame Rusijos televizijos kanale.
Net ir atšiauriausiais šaltojo karo metais branduoliniais dalykais viešai nebuvo juokaujama.
Galima būtų manyti, kad čia tik propagandiniai šūkiai, į kuriuos neverta žiūrėti rimtai. Tačiau štai ir pats prezidentas V. Putinas lyg niekur nieko prieš televizijos kameras porina apie tai, kaip pernai okupuojant Krymą jis liepė padidinti strateginių branduolinių pajėgų parengtį. Iš to lyg ir reikėtų suprasti, kad, susiklosčius tam tikroms aplinkybėms, šie ginklai išties galėjo būti panaudoti. Iškyla prisiminimai ir apie pranešimus, jog Rusijos vykdytose „Zapad“ pratybose (dar gerokai iki Kijevo Maidano įvykių) buvo repetuojamas „lokalus konfliktas su NATO“ Baltijos jūros regione, pasibaigęs taktinio branduolinio užtaiso panaudojimu prieš Lenkiją.
Nesinori apie tai galvoti, tačiau šiandieninėje saugumo aplinkoje net ir nedidelio, net ir netyčinio karinio incidento tarp Rusijos ir NATO atveju įvykių eskalavimo tempas gali būti itin spartus ir sunkiai prognozuojamas. Branduoliniai argumentai gali tapti konflikto sudėtine dalimi daug greičiau, negu kas nors šiandien drįsta pagalvoti. Išties, praktika rodo, kad įvykiai gali gerokai pranokti mūsų vaizduotę.
Todėl abiem pusėms vertėtų įdėti pastangų bent jau blogiausiems scenarijams ir nesusipratimams išvengti, numatyti konsultacijų mechanizmus kritiniais atvejais. Antraip tas anekdotas apie teisingą šautuvo padėtį per branduolinį karą gali tapti visai nejuokingas.
