Lietuvos verslas apie valstybės perkamus šarvuočius: daroma visiška nesąmonė - politikai absoliučiai nesuvokia situacijos

Didelė dalis "verslinykų" deklaruoja, kad prasidėjus neramumams iškart bėgtų į Vakarus.. Tai kas remontuotų techniką tokiu atveju? Šįkart nepalaikau vietos verslo, kol nebus garantijų dėl patikimumo.

Toks jausmas jog manai, kad naujos technologijos kažkur septinto dešimtmečio lygį, kai plaktuku pakalei ir viskas ok. Visų pirma reikia susipirkti reikiamą įrangą, leidimus, ir t.t. Verslas savo resursus galėtu panaudoti ir kitų šalių transporterių remontui, KAM ne. Antra, KAM yra valstybinė įstaiga, taigi jai patikėjus tokias funkcijas, naujų dalių pirkimas turėtu būti per viešąjį konkursą. Tai vėl brangina ir ilgina taisymo laiką. Trečia, šarvuočiai ne tiek ges, kad reiktu tuzino (mažiausiai) darbuotojų. Privatus verslas, galinčius dirbti su tokia įranga, rastu iki prisireiks kokias kitas funkcijas galėtu atlikti. Galų gale susidaro toks vaizdas, toks iš planinės, o ne rinkos ekonomikos imate pavyzdį.

Pinigu svaistimas visi tie pirkimai, as tai is vis tuos du procentus isdalinciau 1 policijai 0,5 sveikatai ir 0,5 svietimui. O jei puls tai puls ne vienas tas boxseris nei tos raketos nepades 1500 km jie saudo o cia Pinigai tik i siuksline. Todel dabar Japonai ir Vokieciai gyvena nes jiems buvo uzdrausta ginkluostis o kai jau turi betkiek bapkiu tada vuolia.

Karinę techniką ir šiais laikais galima apremonuoti, tačiau tai yra tik menkų sužeidimų tvarkymas. Jeigu sužeistas koks specifinis blokas, tuomet jį galima pakeisti nauju. Gerą dalį sužeidimų mūšio lauke gali sutvarkyti ir karybos inžinieriai tačiau dėl technikos sudėtingumo ir tokių specialistų reikalingo kiekio, tai yra neekonomiška, nors pačios ginkluotės sugrąžinimas į mūšio lauką ir būtų ženkliai didesnis. Bendrai, teisybę sako, kad mes galime savo šarvuočius gamintis tačiau tamsta pamiršta, kad šiuolaikinis šarvuotis yra ne tik mašina, bet ir ginklas, kompiuteris, kameros, radarai, šarvai. Šiuolaikinė karinė technika yra labai kompleksiška ir Lietuvos pramonė yra nepajėgi kurti tokios apimties ginkluotes. Antra, sukurti šarvuotį iki masinės produkcijos mums užtruktų apie dešimtmetį. Indija netgi dar ilgiau kuria savo tankus, taip pat ir su lėktuvais. Netgi turint techninias žinias, kurti savo techniką yra dešimtmečiais matuojamas pasiekimas. Bendrai dėl pirkimų: kuomet Lietuvos valdžia tokius pirkimus atliko kompetetingai? Tikriausiai gavo kas kyšį ir dabar stumia gamintojui monopolį. Keletas šimtų milijonų čia ar ten, koks skirtumas kai tik keli specialistai teišmano šiuos pirkimus Lietuvoje.

Smagu, kad jaunimas tokiom temom diskutuoja. Aš susidūręs tik su sovietine šarvuočių ir tankų remonto sistema, bei esu domėjęsis, kaip IIWW Jungtinė Karalystė pertvarkė savo kapitalizmą į planinį socializmą, kad apskritai išliktų karo metu pajėgi priešintis su minimum resursų. Ir tai padarė konservatorių lyderis Čerčilis. Nors man atrodo ir kvailai dabartinė mūsų šarvuočių techninės priežiūros sistema, bet konflikto atveju sistema padaroma max efektyvia, jeigu spėjama. Aš esu pilno techninio aptarnavimo vietoje, mūsų pačių pajėgomis ir tegu verslas ir valstybė šiknom žemę aria, bet tai turi būt pasiekta.