Šiaurės Korėjai paskelbus apie termobranduolinio užtaiso (vandenilinės bombos) bandymą, pasaulio šalių ekspertai dar tik bando įvertinti ar Pchenjano pareiškimai atitinka tikrovę.

Nepaisant to, ar režimo informacija pasitvirtins, akivaizdu, kad naujausias bandymas sulauks piktų reakcijų, nerimo aplinkinėse šalyse, o Šiaurės Korėjai suteiks dar galingesnį šantažo įrankį bei tiesioginį ginklą, kuris potencialiai yra dešimtis ar šimtus kartų galingesnis už bombą, susprogdintą virš Hirošimos 1945 metais.

Ką keičia naujasis bandymas, jei panašių buvo jau trys?

Iš viso nuo 1945 m. pasaulyje susprogdinta per 2500 branduolinių užtaisų: 500 atmosferoje, likę – po žeme ar vandeniu. Daugiausiai bandymų įvykdyta Ramiajame vandenyne, Rusijai priklausančiose Naujosios Žemės salose, Semipalatinsko poligone bei Nevados dykumoje esančiame bandymų centre. Arčiausiai Lietuvos branduoliniai bandymai vykdyti dabartinės Ukrainos teritorijoje.

Šiaurės Korėja pirmąjį branduolinį bandymą įvykdė dar 2006 m., antrąjį – 2009 m., o trečiąjį – 2013 m. Tik pastarieji du bandymai laikomi sėkmingais. Vis dėlto visi minėtieji skiriasi nuo paskutiniojo, mat pirmieji trys buvo įprasti branduoliniai bandymai, o ketvirtasis testas – termobranduolinis.

Pastarasis užtaisas yra gerokai sudėtingesnis bei galingesnis – įprastų branduolinių užtaisų galia matuojama kilotonomis, o termobranduolinių – šimtais kilotonų ir megatonomis.

Iki šiol termobranduolinius ginklus oficialiai pripažino turinčios tik 6 valstybės – JAV, Rusija, Jungtinė Karalystė, Prancūzija, Indija, Pakistanas, o Izraelis laikosi nekomentavimo politikos – nei neigia, nei patvirtina turintis branduolinius ginklus.

Saudo Arabija turi susitarimą su Pakistanu, kad iš šio galėtų nusipirkti branduolinius ginklus, o Pietų Korėja ir Japonija mainais į JAV saugumo garantijas nekuria branduolinių ginklų, nors ir turi tokias galimybes.

JAV pirmąjį savo vandenilinės bombos bandymą atliko 1952 m., o sprogimo galia prilygo 10 megatonų. Tokios galios užtaisas gali nušluoti didžiausią pasaulio miestą, kai įprastai į didžiuosius miestus nutaikomos kelios ar net keliolika galvučių.

Turėdama termobranduolinį užtaisą Šiaurės Korėja vienu smūgiu gali sunaikinti visą kaimyninės Pietų Korėjos sostinę, daugiau nei 10 mln. gyventojų turintį Seulą. Toks pajėgumas gali priversti Pietų Korėją imtis atsakomųjų veiksmų – prašyti JAV daugiau saugumo priemonių arba patiems kurti branduolinę programą.

Pchenjano keliama grėsmė gerokai išaugo. Ar tikrai?

Kita vertus, kol kas dar nėra aišku, ar Šiaurės Korėja iš tikrųjų įvykdė termobranduolinį bandymą. Šiaurės Korėjos pareiškimas apie tokį bandymą ne veltui sukėlė nemažai abejonių, mat praeityje Pchenjanas nesyk yra išpūtęs savo pirmųjų branduolinių ginklų bandymų mastus.

„Pradėkime 2016-uosius su pirmosios vandenilinės bombos sprogimo trenksmu, kad visas pasaulis atkreiptų dėmesį į mūsų branduolinę respubliką“, - toks raštiškas jaunojo Šiaurės Korėjos lyderio Kim Jong-uno sveikinimas gali skambėti, kaip naujųjų metų pažadai, kuriuos retai kas įvykdo.

„Gali užtrukti kiek laiko, kol įvertinsime visus duomenis, tikrai kol kas nežinome, ar tai išties buvo vandenilinės bombos bandymas“, - teigė Ginklų kontrolės asociacijos direktorius Darylas Kimballas, pabrėžęs, kad pirmųjų Pietų Korėjos žvalgybos vertinimų duomenimis, sprogimo galia prilygo nuo 6 iki 10 kilotonų – gerokai mažiau, nei būdinga termobranduoliniams užtaisams.

Be to, per Šiaurės Korėjos valstybinę televiziją buvo parodytas atmosferinio branduolinio sprogimo vaizdas – tokie nėra vykdomi nuo praėjusio amžiaus 7-ojo dešimtmečio, kai buvo uždrausti. Net jei Šiaurės Korėja ir nesilaikytų šio susitarimo, atmosferinis bandymas būtų lengvai užfiksuojamas Žemės orbitoje skriejančių palydovų, kurie nustatytų sprogimo galią.

 Sprogdinimas buvo užfiksuotas tarptautinių seismologijos stočių kaip 5,1 balo žemės drebėjimas, kurio epicentras buvo šalia Šiaurės Korėjos pagrindinio branduolinių bandymų poligono šalies šiaurės rytuose. Tai reiškia, kad bandymas vyko po žeme.

Nepaisant to, ar Šiaurės Korėja išties išbandė vandenilinę bombą, jos panaudojimas būtų gerokai sudėtingesnis. Pasigaminti daugiau nei vieną užtaisą yra ne tik sudėtinga, bet ir itin brangu.

 Net ir pusbadžiu gyvenančiai Šiaurės Korėjai, kuri ginklavimuisi išleidžia daugiausiai pasaulyje - remiantis JAV valstybės departamento duomenimis – 23,8% BVP, būtų sunku pasigaminti reikšmingą kiekį termobranduolinių ginklų.

Spėjama, kad Šiaurės Korėja turi apie dešimt įprastų branduolinių užtaisų. Be to, spėjama, kad šie užtaisai yra gremėzdiški ir primena pirmąsias branduolines bombas, tokias kaip 4,4 tonos svorio „Little boy“, susprogdintą virš Hirošimos.

Šiaurės Korėja neturi orlaivių, kurie galėtų saugiai gabenti milžiniškas bombas. Vienintelis komunistinės šalies lengvasis bombonešis yra Il-28, kuris gamintas dar praėjusio amžiaus 6-jame dešimtmetyje ir gali gabenti tik 3 tonas sprogmenų.

Kita pristatymo priemonė yra balistinės raketos. Tokių raketų Šiaurės Korėja turi šimtus, tačiau tik dalis jų gali gabenti iki 750 kg. sveriančius užtaisus. Net jei Pchenjanui pavyktų kiek sumažinti užtaiso svorį bei tūrį, tinkamų raketų yra nedaug.

Naujos kartos tarpžemyninių balistinių raketų „Taeopodong-2” ir “Musadan“ bandymai nebuvo sėkmingi, o galingiausia vidutinio nuotolio raketa, remiantis Stokholmo tarptautinio taikos studijų instituto (SIPRI) duomenimis, yra „Taepodong-1”, kuri maksimalų 1 tonos krovinį gali nugabenti už 2,5 tūkst. kilometrų, t. y. Pasiektų JAV bazes Pietų Korėjoje, Japonijoje ir Guamo saloje.

Iki galingiausiųjų dar toli

Bet kokiu atveju Šiaurės Korėjos branduoliniai bandymai žymi Pchenjano ryžtą toliau didinti įtampą regione, nepaisyti kone vienintelės užtarėjos - Kinijos neigiamo požiūrio į tokius bandymus.

Be to, Šiaurės Korėjos branduoliniai ginklai nei galia, nei technologinėmis galimybėmis neprilygsta likusių „branduolinio klubo“ šalių arsenalui. Istorija rodo, kad sukurti, sėkmingai išbandyti bei turėti reikšmingą kiekį termobranduolinių užtaisų bei jų pristatymo priemonių yra itin sudėtingas bei ilgas procesas.

Be minėto 1952 m. bandymo JAV savo galingiausią termobranduolinį bandymą atliko 1954-siais, kai kiek netikėtai sprogimo galia prilygo 15 megatonų arba tūkstantį kartų daugiau, nei Hirošimos bomba.

Amerikiečiai iš pradžių naudojo būtent bombas, tačiau vėliau sugebėjo sumažinti užtaisų tūrį ir naudoti juos, kaip kovines tarpžemyninių balistinių raketų galvutes. Šiuo metu galingiausias JAV branduolinio arsenalo galvutė bomba B83 su 1,2 megatonos galios užtaisu, tačiau tarpžemyninės raketos naudoja 375-475 kilotonų galios galvutes.

Sovietų sąjunga pirmąjį termobranduolinį užtaisą išbandė 1953 metais, tačiau jis siekė vos 400 kilotonų, o Andrejui Sacharovui megatoninę galvutę sukurti ir išbandyti pavyko tik 1955 metais. Tiesa, Sovietų Sąjunga vėliau daugiausiai branduolinių galvučių ( iki 40 tūkst.), be to išbandė galingiausią termobranduolinę bombą – 1961 metais susprogdino 50 megatonų galios „Caro bombą“.

Jungtinė Karalystė pirmąją 1,8 megatonų galios termobranduoinę bombą netoli Kalėdų salos susprogdino 1957 metais. Šiuo metu britai turi kelis šimtus termobranduolinių galvučių, kurios visos yra pritaisytos prie povandeniniuose laivuose esančių tarpžemyninių balistinių raketų.

Kinija 22 kilotonų galios branduolinę bombą išbandė 1964 metais, o termobranduolinį užtaisą pirmąsyk išbandė 1967 metais, jo galia siekė 3,3 megatonos. Šiuo metu Kinija termobranduolines galvutes gali panaudoti paleisdama balistines raketas iš sausumos ar jūros.

Prancūzija savo branduolinius ginklus pasigamino ir išbandė Alžyro karo metu 1960 m., o 70 kilotonų galios sprogimas – galingiausias iš pirmųjų branduolinio klubo narių bandymų buvo savotiškas perspėjimas prieš kolonijinę prancūzų valdžią sukilusiam Alžyrui.

Neatsitiktinai šis bandymas buvo atliktas Alžyre esančioje atokioje dykumų vietovėje. Termobranduolinį 2,6 megatonų galios bandymą Prancūzija atliko 1968 metais Ramiajame vandenyne. Beje, Prancūzija – paskutinioji iš Vakarų šalių išbandžiusi branduolinius ginklus po vandeniu – tai, nepaisant protestų, padarė 1996 m.

1974 m. branduolinį ginklą išbandžiusi Indija 1998 metais atliko ir termobranduolinį testą, tačiau jo galia tesiekė apie 50 kilotonų. Praėjus kelioms savaitėms Pakistanas išbandė savo branduolinį ginklą, kurio galia siekė 40 kilotonų. Abi valstybės turi balistinių raketų programas ir nėra pasirašiusios Branduolinių ginklų neplatinimo sutarties (NPT).

Izraelis taip pat nėra prisijungęs prie šios sutarties. Ir nors ši šalis laikosi nekomentavimo politikos – nei neigia, nei patvirtina turinti branduolinius ginklus, manoma, kad žydų valstybė turi termobranduolines galvutes, kurias gali pritaisyti prie balistinių arba sparnuotųjų raketų, o taip pat laisvakričių bombų.
 

Komentarai (9)