Oficialu – Lietuva perka vidutinio nuotolio norvegiškas priešlėktuvinės gynybos sistemas, o šiam įsigijimui bus atseikėta apie 100 mln. eurų. Po „auksinių šakučių“ skandalo išaugęs dėmesys Lietuvos kariuomenės įsigijimams skandalo verčia atidžiau pažvelgti į didelės vertės pirkinius. O būsimasis įsigijimas išties nepigus, tad už ką bus sumokėti pinigai?

Krašto apsaugos ministras Juozas Olekas dar savaitgalį agentūrai BNS patvirtino, kad Lietuva perka Norvegijos bendrovės „Kongsberg“ gaminamas priešlėktuvinės gynybos sistemas NASAMS. Šiose sistemose naudojamos amerikietiškos raketos.

Į Norvegijos pajėgų ginkluotę pirmosios tokios sistemos priimtos 1998 metais. Vidutinio nuotolio radaru valdomos raketos gali sunaikinti bet kurį oro taikinį, mat, turi pakankamą, apie 20 kg svorio kovinę galvutę.

Jei į šilumą reaguojančias raketas orlaiviai gali apgauti gynybinėmis priemonėmis, tai radaru valdomą raketą apgauti gerokai sunkiau. Originaliųjų NASAMS, priklausomai nuo versijos nuotolis – nuo keliolikos km iki maksimalaus 32 km, tačiau tikslūs duomenys yra neskelbiami.

Naujoji, 2007 metais pradėta gaminti NASAMS-2 modifikacija taikinį gali sunaikinti iš už 40 km, 14 km aukštyje. Žinoma, orlaiviai gali skrieti aukščiau ir laikytis saugaus atstumo, tačiau norint bombarduoti taikinį, lėktuvai paprastai turi prie jo prisiartinti gerokai arčiau. O artintis vargu ar visiems norėtųsi, žinant, kad į tave gali būti paleista tiek aktyviojo, tiek pasyviojo radarų nutaikoma raketa, kurių šešetą patalpintų į konteinerius gali pervežti bet kuris sunkvežimis.

Pati raketa – itin efektyvios, 91 proc. taiklumu pasižyminčios amerikietiškos oras-oras raketos AIM-120C7 AMRAAM antžeminė versija. Nuo 1992 m. kovinėmis sąlygomis išbandytos ir 9 orlaivius sunaikinusios raketos, pilotų vadinamos „Fox 3“, – toks komunikacinis kodas naudojamas radaru valdomoms raketoms.

Paskutinį sykį tokia oras-oras „geležinė lapė“ taikinį sunaikino pernai kovą, kai Turkijos naikintuvas F-16 numušė oro erdvę pažeidusį Sirijos lėktuvą Mig-23 (praėjusį mėnesį Rusijos atakos lėktuvą Su-24 Turkijos naikintuvas numušė į šilumą reaguojančia raketa AIM-9 „Sidewinder“ arba „Fox-2“).

Norint įsigyti tokias raketas, būtinas JAV Kongreso leidimas, tačiau, žiniasklaidos duomenimis, jis jau gautas, o dabar beliko susiderėti dėl radarų MPQ-64F1, kurie galėtų būti integruojami į bendrą regioninę NATO priešlėktuvinės gynybos sistemą.

Tai reiškia, kad, pavyzdžiui, Vokietijoje, Lenkijoje ar Latvijoje esantys radarai gali aptikti link Lietuvos artėjantį pavojingą taikinį, perduoti informaciją Lietuvos esantiems radarams, o šie jau nukreiptų iš NASAMS paleistą raketą, jei tik kiltų neišvengiama būtinybė sunaikinti taikinį.

Priešlėktuvinės gynybos sistemą sudaro ne vien tik raketos, bet ir sudėtinga antžemine valdymo bei stebėjimo įranga. JAV pagamintas radaras MPQ-64F1 vienu metu gali sekti iki 72 taikinių, o šešias raketas talpinantis konteineris gali suktis 360 laipsnių kampu ir paleisti AIM-120 į bet kurią pusę.

Ugnies kontrolės centras taip pat gali būti integruotas į jau egzistuojančią oro erdvės stebėjimo sistemą, keistis duomenimis ir su draugiškų pajėgų orlaiviais, kurie gali pranešti apie taikinio koordinates.

NASAMS sistemas – senesnio modelio bei naująsias, su modernesniais radarais bei 12 raketų talpinančiais konteineriais naudoja Norvegija, Ispanija, Nyderlandai, Omanas ir Suomija ir JAV, kuriose šios sistemos pirmą sykį pastebėtos 2005 metais, prezidento inauguracijos metu.

Vienu metu galėtų numušti dešimtis orlaivių

Pasak J. Oleko, šiomis sistemomis būtų aprūpintos dvi Lietuvos kariuomenės baterijos. Kiekviena Lietuvos įsigyta baterija taip pat būtų aprūpinta ugnies valdymo centru ir radaru.

Manoma, kad NASAMS būtų skirtos Oro gynybos batalionui, kurį šiuo metu sudaro trys oro gynybos, viena apžvalgos radarų ir viena štabo ir aprūpinimo baterijos. Vienai baterijai planuojama įsigyti du paleidėjus – konteinerius, kurių kiekviename yra talpinama po 6 raketas.

Tai reiškia, kad beveik vienu metu NASAMS teoriškai galėtų sunaikinti net 24 oro taikinius. Žinoma, realiose situacijose šiais laikais sunku tikėtis masyvaus kelių dešimčių lėktuvų antpuolio, kurių metu po vienos priešlėktuvinių raketų salvės sunaikinami visi taikiniai.

Tačiau vien pati galimybė potencialiems priešininkams jau sukeltų papildomą galvos skausmą, juo labiau, kad bandomuosiuose NASAMS šaudymuose iš 183 raketų paleidimų 91 proc. atvejų taikiniai buvo sunaikinti. Ir nors nė viena gynybos sistema nėra nesunaikinama panacėja, bet ją aptikti ir nukenksminti užtrunka laiko. O būtent laikas yra Lietuvos sąjungininkas bet kokio konflikto metu.

Bet kuris prieš Lietuvą oro antpuolį planuojantis priešininkas iki šiol turėdavo omenyje, kad lietuviai turi tik trumpojo nuotolio priešlėktuvinės gynybos sistemas – švediškas RBS-70, kurios gali pasiekti taikinius už 8 km ir 5 km aukštyje bei JAV raketas „Stinger“, galinčias naikinti taikinius, esančius už 5 km, 3 km aukštyje.

Be to, 2014 m. Lietuvą įsigijo nešiojamų lenkiškų raketų „Grom“ siunta – tokiomis raketomis gruzinai pamušė kelis Rusijos lėktuvus per 2008 metų karą. Šių raketų galimybės – panašios į „Stinger“.

Lietuva gaus naujausią versiją

Tiesa, savaime priešlėktuvinės gynybos sistemos yra skirtos atgrasymui – raketos į oro taikinius paleidžiamos tik kraštutiniu atveju, kai yra neišvengiama grėsmė šalies strateginiams ar kitokiems objektams.

Nuo 2004-ųjų balandžio Lietuvos oro erdvę saugo NATO naikintuvai, tačiau, pavyzdžiui, kai 2005 m. rugsėjo 15 d. Šakių rajone, Plokščiuose į žemę plojosi net 20 minučių Lietuvos oro erdvėje blaškęsis Rusijos karinių pajėgų lėktuvas Su-27, dėl netobulų vidinių procedūrų bei bėdų oro erdvės stebėjimo sistemoje budėję Vokietijos naikintuvai nebuvo pakelti „Su-27“ artinantis prie Lietuvos ar jam kirtus sieną.

Tuomet buvo atkreiptas dėmesys ne tik į pasenusius Lietuvos radarus bei neveikiančius naujuosius, bet ir tą faktą, kad iškilus reikalui, be NATO naikintuvų, Lietuva turėtų tik minimalias priemones, kuriomis galėtų numušti oro erdvės pažeidėjus.

Toks atvejis, kai iškyla būtinybė ne šiaip identifikuoti, įspėti, bet ir numušti grėsmę keliantį orlaivį būna išskirtinis – tai parodė ir incidentas Turkijoje pernai lapkritį, kai turkų naikintuvas Rusijos orlaivį numušė tik po eilės perspėjimų bei kelių panašių provokacijų pasienyje.

Žiniasklaida dar pernai gruodį skelbė, kad susitarus dėl pėstininkų kovinių mašinų (PKM) pasirinkimo, šiam sandoriui neprireikė visos iš pradžių numatytos 0,5 mlrd. eurų sumos. Lietuva PKM „Boxer“ iš Vokietijos šiemet įsigijo už 386 mln. eurų, o likusi suma atiteko NASAMS įsigijimui.

Iš pradžių skelbta, kad Lietuvos poreikis – bent 8 paleidėjai. Dar birželio mėnesį Paryžiuje vykusios parodos „Eurosatory“ metu „Kongsber“ atstovas Oddas Terje Johansenas DELFI sakė, kad paleidėjų skaičius baterijose gali būti įvairus, priklausomai nuo įvairių aplinkybių.

 „Vienoje baterijoje gali būti keli radarai, ugnies valdymo sistemos ir iki 12 paleidėjų. Kiekviename konteineryje – po šešias raketas, tad galite įsivaizduoti, kokia pajėgi gali būti ši sistema. Bet net ir keli paleidėjai, protingai išdėstyti vietovėje yra itin pavojingi bet kuriam orlaiviui“, – sakė O. T. Johansenas.

Jis pabrėžė, kad Lietuva gaus ne šiaip norvegų naudojamą priešlėktuvinės gynybos sistemą, o pačią naujausią, modernizuotą NASAMS versiją, kurią galimą vadinti NASAMS-3.

Tokią sistemą turi tik Omanas, kuris už neįvardytą kiekį paleidėjų bei raketų suplojo 1,14 mlrd. eurų – tad Lietuvos pirkinys yra palyginus kuklus. Tiesa, Omanas – 3,3 mln. gyventojų turinti nafta turtinga valstybė, gynybai išleidžia beveik 6 mlrd. eurų per metus – apie 10 kartų daugiau, nei Lietuva. Tiesa, lietuviai už 100 mln. eurų turėtų gauti apmokymo paslaugas, atsargines dalis, sistemų priežiūros ir gabenimo įrangą.

Žinoma, Lietuva gaus ir pačius naujausius radarus bei modernizuotas raketas – jų tarnavimo laikas – bent 10 metų nuo pristatymo datos. Kokia yra ši data, kol kas nėra paskelbta, tačiau Lietuva pageidauja tokius priešlėktuvinės gynybos kompleksus turėti kuo greičiau, mat dar reikės apkomyti jų valdymo įgulas.

Ir nors visas procesas turėtų kiek užtrukti, pačią NASAMS sistemą, nors ši ir yra pažangi, nėra sudėtinga perprasti. Be šešių raketų jų talpinimo konteineris sveria daugiau nei 7 tonas ir yra tvirtinamas ant žemės paviršiaus.

Tokį nedidelio automobilio dydžio konteinerį galima pastatyti ir paslėpti už 8 -25 km nuo radaro ar ugnies valdymo centro, priklausomai nuo ryšio sistemų.

O tai reiškia, kad nepaisant to, jog pačių raketų nuotolis siekia apie keliasdešimt kilometrų, konteinerius gali skirti iki 50 km atstumas, tad viena NASAMS baterija dengtų 130 km spindulį. Aptikti patį paleidėją gali būti itin sunku, mat, skirtingai nei radaras, jis nespinduliuoja, o informacija perduodama koduotu ryšiu. Tuo tarpu perkelti į kitą vietą konteinerį nesunku ir turint reikiamą įrangą šį darbą gali atlikti vos keli kariai.

„Iš viso, priklausomai nuo baterijų skaičiaus, NASAMS sistema yra išmani: minimaliai su keliais paleidimo konteineriais visą sistemą gali aptarnauti keliasdešimt žmonių. Jų apmokymas užtrunka kelis mėnesius. Žinoma, sistemą valdantys karininkai treniruojasi ilgiau, tačiau vien pats faktas, kad su šia sistema dirba ir šauktiniai šį tą pasako“, – šyptelėjo O. T. Johansenas.

Jis pademonstravo, kai atrodo ir veikia ugnies valdymo modulio simuliatorius.Iš pirmo žvilgsnio didelio įspūdžio jis nepalieka – jis atrodo kaip du senoviniai video žaidimų automatai, tik su patogiomis kėdėmis, įprasta klaviatūra, liečiamu ekranu bei kavos puodelių laikikliais.

Ekrane rodoma informacija apie vietovę, radarų aptiktus orlaivius bei NASAMS baterijų išsidėstymą. Informaciją apie orlaivius į tokį valdymo centrą gali tiekti tiek NASAMS sistemų radarai, tiek kiti radarai – sausumoje ar net ore.

Pavyzdžiui, virš Lenkijos skraidantis NATO žvalgybinis lėktuvas AWACS įjungia savo radarą ir stebi nuo Baltarusijos pietinės pusės link Lietuvos artėjančius neatpažintus orlaivius.

Jei šie įvardijami, kaip priešiški – informacija perduodama į NASAMS valdymo centrą, kur taikiniai pažymimi raudonos spalvos taškeliais, reiškiančiais priešininkus. Valdymo centre esantis esantis karininkas, paprastai leitenantas gali priimti sprendimą paleisti raketą ar net kelias į tą paį taikinį. Skrydžio metu raketai galima „įsakyti“ keisti taikinį arba susinaikinti.

 „Viską galima nuslopinti, sunaikinti, – paklaustas apie rusų galimybes apgauti ar įveikti norvegišką priešlėktuvinės gynybos sistemą šyptelėjo O. T. Johansenas, pats prieš kelerius metus dar vadovavęs vienam NASAMS daliniui, – Tačiau mūsų sistema yra ypač pažangi ir NATO šalių pilotai, kurie treniravosi Norvegijoje, labai pagarbiai atsiliepė apie NASAMS sistemą, kurią mėgino nuslopinti moderniausiomis elektroninio slopinimo priemonėmis. Kai prieš kelerius metus prie Norvegijos artinosi rusų lėktuvai, mes sekėme juos pasyviuoju režimu, o jie to nė nenutuokė“.

"Kongsberg" atstovo teigimu, neatmetama, kad perkant NASAMS sistemas, kai kurie priežiūros darbai galėtų būti patikėti ir Lietuvos bendrovėms. O jei gedimas ar pažeidimas būtų itin rimtas, "Kongsberg" galėtų atskraidinti naujas dalis per itin trumpą laiką - visos NASAMS dalys transportuojamos itin populiariais transporto lėktuvais C-130 "Hercules".

Komentarai (26)