Lietuva nori būti rimta karinė galia: 2 % nuo BVP tik pirmas žingsnis, toliau - dar didesni planai

Taip, kažkokia dalis neturėjo sąlygų. Didžioji dalis - tiesiog nedėjo jokių pastangų. Neplanavo savo ateities. Gyveno pasroviui. Pvz. visi esam girdėję "kam man tie mokslai?!"

Daug mano draugu baige univerus anglijoj kopūstus mėto ir sako kam man ta LT..

Reikia jaust realią situaciją, o kvaili žmonės to nesugeba. Kiek kartų reikia kartoti, kad pabaigti universitetą - neužtenka?.. Jį galima baigti įvairiai. Galima įdėti daug pastangų ir baigti gerais rezultatais, galima praplaukti taip ir nesupratus, ką studijavai. Manau neverta net minėti, kurį kelią renkasi dauguma.

Arthuras, močiutė turėjo vėžį. Gydytojas atsisakė pinigų valstybinėje įstaigoje. O kuris čia pensininkas, su kuriuo diskusija vyksta? Kvailys, nes mokykloje ir universitete moksiausi, laisvu laiku ne gėriau, rūkiau ir snukį daužiaus bei gerai uždirbu? Tikrai aišku, kuris iš mūsų kvailys. Aš matau, kaip žmonės gyvena, viena pažįstama iš labai skurdžios šeimos gyvena dar geriau už mane, nors 3 metais jaunesnė. Ir ką? Viskas legaliai, visus mokesčius susimoka, bet tau tik pazysti, kad kiti blogi, kad kiti tau mažai moka. O gal neužsidirbi? Neturėjo sąlygų, kaži kodėl? Mano tėvai pliki basi išėjo į savo gyvenima. Dar du kartus pliki basi liko, kai prasigyveno. Prasigyveno savo juodu darbu. Ir pats nuo mažens pripratęs dirbti. Baigė universitetą - čia bandai autoritetą statytis, ir ką? Baigti universitetą ir beždžionė sugebėtų. Iš tų pačių mano bendrakursių baigusių Ekonomikos studijas nežino, kaip nusipirkti sau akcijų. Tai va, tie kurie sako, kam man ta Lietuva, ir yra kurie baigė, o išmokti nieko neišmoko.

Aš gi nesakau, kad ima visi ir visais atvejais. Bet tikrai yra daug imančių. Ir net gydant vėžį.

Ir vėl diskusija nukrypo apie valstybės problemas, o ne apie straipsnio esmę. Aš manau, kad stipri kariuomenė yra didelė mūsų tautinio identiteto dalis, ir jei pažvelgtume į istorinius laikotarpius kai Lietuva buvo stipri, ji buvo stipri ir savo karine galia, tautine savimone ir pan. Turime investuoti į kariuomenę ne tik dėl saugumo, bet ir dėl tarptautinio prestižo, ir dėl savo žmonių patriotinio ugdymo. Dėl emigracijos aš labai nepergyvenu, demografinis susitraukimas vyksta ir jis dar kurį laiką vyks, bet tai suteiks ir naujų galimybių, Lietuva pasikeis, bet reikia tai išnaudoti kūrybingai. Liumpenų era jau praeina, pažiūrėkit kas vyksta mokyklose, sovietiniai direktoriai byra iš savo postų, nes atsrado žmonių masė, kurie nebeturi vergiško mentaliteto, ir kartu nekenčia ir sovietinio raugo liekanų. Mažėja tolerancija korupcijai, "zadanijoms" ir t.t. Dažnai prikaišiojamas didelis savižudybių skaičius, bet nepamirškim dviejų dalykų, šiaurės kraštų žmonės ir taip linkę į depresiją, o be to turime reikalą su pereinamąją karta, kuri viena koja stovėjo sovietmetyje, o kita - laisvoje Lietuvoje, ne visi išmoko prisitaikyti. Todėl ir žudosi pagrinde 40-50 mečiai.

Tai, kad tu nepergyveni, esmės ir situacijos nekeičia. Jei emigracija vyks tokiais pat tempais dar kokius 10 metų, bus blogai. Kvalifikuotos darbo jėgos kaina pakils iki palubinskų, valstybės konkurencingumas kris, BVP mažės. Įdomu, kaip tada surinksim biudžetą?.. P.S. tikrai bl*t, kuo labiausiai Lietuvai reikia rūpintis - tai prestižu. Nei verkt, nei juoktis.

Statistika sako jog nuo 25 metų statistika praktiškai tokia pati kaip ir iki 55 m. ir tikrai žudosi ne dėl to, kad "landsbergis sugriovė kolūkius", o dėl krūvos kitų priežasčių. Rimtesnių nei teisinimusi jog esame Šiaurėje. Pagal logiką danai, britai, airiai, kanadiečiai, didelė dalis amerikiečių esantys toje pačioje juostoje turėtu turėti tokius pat skaičius. O Štai Afrikoje, Azijoje, Pietų Amerikoje, Australijoje būti laimingiausi.

Prognozuoju, kad emigracija išsikvėps per artimiausius 3-4 metus. Dėl konkurencijos su atvykėliais iš artimųjų rytų arba dėl prastėjančių socialinių garantijų svetur, nemaža dalis pasuks namo, prasidės laipsniškas grįžimas.

Perdėtai nieko daryti nereikia. Niekas gyvenime nevyksta pagal tiesinę prognozę. Jei taip būtų, Kinijoje dabar būtų bent 10 milijardų gyventojų. Arba žmonės būtų išnykę dėl bado. Arba visi iki vieno būtume nusikaltėliai. Arba tik Airija ir Norvegija būtų išemigravę visi. Ir t.t. ir t.t.

Kuo paremta tavo prognozė? Reikia turėt omeny, kad po 3 metų užsiriš nemaža dalis ES paramos.

Gerai, tai kur kitos išvardytos šalys? Gaublį pasiimti nesunku. Nė neabejoju jog dėl saulės pertekliaus nedžiūgauja ir kalnuotieji šveicarai, nepaliečiai. Kodėl dalis tų šalių įvardijamos priešingai, kaip laimingiausios, jei pagal tavo teoriją jos saule lepinamos gan retai?

Ką tu cituoji? DDDDDDDDD

ES parama užsiriš tik Vilniui. Kodėl? Todėl, kad pasieks ES vidurkį. Ką galima padaryti, kad Vilnius toliau sparčiai vystytųsi? Pasirūpinti, kad čia ateitų dar daugiau paslaugų centrų ir sukurtų dar 15,000 darbo vietų. Tai Vilniuje padidėtų gyventojų skaičius dar bent 100,000.

Dėl savižudybio kiekio ir priežasčių nėra vieningos nuomonės, bet keista yra tai, kad vadinamos socialiai laimingiausios šalys ir žudosi daugiausiai: http://healthland.time.com/2011/04/25/w ... ide-rates/ https://www.ncbi.nlm.nih.gov/pubmed/25240206 https://www.ncbi.nlm.nih.gov/pmc/articles/PMC3537724/ https://www.karger.com/Article/Pdf/284781

https://en.wikipedia.org/wiki/List_of_c ... icide_rate Iš šio sąrašo esame šiauriausiai. Tavo "vitaminai D": Švedija - 58, Suomija - 26, Norvegija - 37, Danija - 82, Islandija - 41. Visus duomenis gali rasti pagal nuorodą WHO lentelėje, tik ten gražiai nerūšiuoja vyrų ir moterų skaičius. Patikimesnės statistikos geriau nerasi.

Žmonės nesižudo iš skurdo. Kitu atveju Afrika ir didžioji dalis Azijos bei P.Amerika būtų negyvenamos teritorijos. Žudosi labiausiai kas? Lietuviai ir japonai? Taip pat ir karo metu žmonės nesižudė. Žmonės žudosi, nes lūkesčiai neatitinka tikrovės. Lūkesčius formuoja tiek žiniasklaida, tiek visuomenė, tiek šeima. Kaip pas mus yra? Tikras vyras turi turėti Bemsą, bent jau 5-tą. Pastatyti namą. Dar prisižiūri holivudo, tai namas turi būti bent 300 kvadratų, su baseinu. Ir įsivaizduoja prabangų gyvenimą, kaip gyvena top1% toje pačioje Amerikoje. Bet taip būna tik 1% pačių gabiausių ar paveldėjusių gabių tėvų turtą. Tad reikia pas mus dar darželyje pradėti diegti, kad ne daiktai laimę sukuria, o šeima, draugai, asmeniniai santykiai, patirtys. Bet tai nereiškia, kad žmonės neturi siekti geriau gyventi. Tiesiog turtas ir laimė mažai susiję, nes net būnant tame 1% turtingiausių, tikimybės būt nelaimingu nesumažina nė per nago juodymą.