VA-111 torpeda, nešiojusi „Škvalo“ („шквал“) vardą 1977 metais pradėta naudoti Rusijos Laivyne. Ši torpeda buvo ypatinga tuo, kad veikė superkavitacijos principu – aplink save susikurdavo burbulą, kuris sumažindavo vandens pasipriešinimą ir leisdavo „škvalui“ pasiekti didžiulį greitį. Visgi, veikimo nuotolis buvo gana mažas, torpeda buvo sunkiai valdoma ir kėlė didžiulį triukšmą, todėl ji nebuvo laikoma itin pavojingu ginklu. Tačiau dabar Rusija kuria naują superkavitacinę torpedą, kurios NATO laivai turėtų bijoti, rašo „The Economist“.

„Škvalo“ technologija iš pat pradžių Sovietų Sąjungos priešininkams tikrai skambėjo bauginančiai. Torpedos nosyje esantis diskas sukurdavo burbulą, kuris apgaubdavo visą torpedą, taip gerokai sumažindamas hidrodinaminį pasipriešinimą. Dėl to „Škvalas“ galėdavo įsibėgėti iki 370 km/h, o tai tuo metu buvo nepasiekiamas greitis jokiai kitai torpedai. „Škvalą“ į priekį stūmė raketinis variklis, deginantis kietą kurą (magnį), tačiau veikimo nuotolis vis tiek buvo gana trumpas.

Teigiama, kad „Škvalas“ galėjo atakuoti taikinius tik 15 km atstumu. Dar daugiau – jo valdyti buvo beveik neįmanoma, nes torpedoje neveikė jokia sonaro sistema. Taip buvo todėl, kad pats „škvalas“ kėlė didžiulį triukšmą, o ir burbulas aplink torpedą nebūtų leidęs sugrįžti nuo taikinio atsimušusiam signalui. Vienintelė vieta, kur sonaras galėjo būti montuojamas, buvo torpedos nosyje, tačiau čia neužteko vietos. Taigi, „škvalas“ turėjo būti paleistas prieš tai nustatytu kursu, tikintis, kad taikinys bus būtent toje vietoje.

Ir Vakarų valstybės bandė superkavitacines torpedas. Štai Vokietijos firma „Diehl“ 2004 metais pradėjo kurti „Barracuda“ torpedą, o 2006 m. JAV kompanija „General Dynamics“ taip pat pradėjo svarstyti šią technologiją. Regis, pastarajai pavyko išspręsti pagrindines „škvalo“ problemas. Vietoj plokščio disko, torpedos priekyje buvo sumanyta montuoti gaubtą formą, kurioje būtų daugiau vietos prietaisams. Sonaro siųstuvai turėjo būti montuojami ant vairo plokščių, o imtuvas – nosyje. Torpeda vis tiek būtų buvusi labai triukšminga, bet buvo teigiama, kad bent jau sonarui tai trukdyti neturėtų. Visgi, abu šie projektai galiausiai buvo padėti į lentyną.

O štai Rusija pernai spalį nusprendė, kad jai laikas sukurti naują superkavitacinę torpedą „Plėšrūnas“ („Хищник“). Kol kas apie naująjį ginklą žinoma mažai, bet manoma, kad pasinaudodami per ilgus metus sukaupta patirtimi (įskaitant ir Vakarų valstybių projektus), rusai gali sukurti tikrai pavojingą torpedą. Teigiama, kad su nauju varikliu, deginančiu daugiau energijos turintį kurą, pavyzdžiui, litį, „plėšrūnas“ galėtų veikti bent dešimt kartų didesniu spinduliu nei „škvalas“. Jis vis tiek keltų didelį triukšmą, bet išaugęs greitis ir automatinė kurso koregavimo technologija turėtų kelti grėsmę Rusijos priešų laivams.

Juolab, kad laboratorijos sąlygomis buvo apskaičiuota, kad teoriškai superkavitacinės torpedos gali pasiekti ir 5000 km/h greitį. Žinoma, kol kas „plėšrūnui“ tai neįkandama, o ir NATO laivai nėra visai beginkliai tokiai grėsmei atremti. Kita vertus, „The Economist“ pastebi, kad 2015 metais į viešumą iškilo ir kitas Rusijos ginkluotės projektas – didžiulė branduolinė torpeda, skirta pulti taikiniams ant kranto. Galbūt tai tik mitas, bet jei tai tikras projektas, panašu, kad Rusija rimtai ruošiasi vandenyje turėti pranašumą.

Komentarai (1)