1967 metais pasirašytas susitarimas draudžia į orbitą kelti branduolinius ginklus. Ši sutartis iš esmės užkerta kelią branduolinėms atakoms, kurias atremti būtų labai sunku - iš kosmoso atominės bombos tikrai nekris. Tačiau JAV gali panaudoti kiek kitokį ginklą, kuris savo galia beveik prilygsta branduoliniam užtaisui, tačiau neturi su juo siejamų trūkumų.

„Tingaus šuns bombos“ - taip apibūdinami keisti užtaisai, daugiausia naudoti Antrajame pasauliniame, Vietnamo ir Korėjos karuose. Iš tikrųjų ir užtaisais šiuos ginklus pavadinti nėra tikslu. Tai - plieniniai strypai kokiais nors būdais numetami ant priešo pozicijų. Pavyzdžiui, JAV Vietname tokias pasyvias bombas mėtė naudodamos kasetines bombas. Iš mažiau nei kilometro aukščio krentantys strypelių spiečiai pasiekdavo 800 km per valandą greitį ir prasiskverbdavo pro gerai įtvirtintas vietnamiečių pozicijas.

Pati idėja nėra tokia jau keista. Taip, šios „bombos“ iš tikrųjų nesprogsta, nes yra tik pilnaviduriai plieno strypai, tačiau įprastos kulkos taip pat yra tik greitai skriejantys metalo gabalai. Kulkos skriedamos link taikinio dėl oro pasipriešinimo praranda nemažai greičio, o per didelį atstumą - ir taiklumą. Tuo tarpu tinginių bombos tik greitėja, o įgudę pilotai jas numesdavo labai tiksliai. Aišku, kalbėdami apie branduoliniams užtaisams prilygstančius ginklus turėjome omeny ne tai.

Kinetinis bombardavimas gali būti vykdomas ir iš kosmoso. JAV Šaltojo karo metu svarstė tokią galimybę. Tam plienas netiktų, tačiau būtų galima naikinti gerai įtvirtintus taikinius bet kurioje pasaulio šalyje, nesibaiminant priešlėktuvinės gynybos spąstų. Buvo skaičiuojama, kad 6 metrų ilgio ir 30 centimetrų skersmens volframo strypas į žemę įsirėžtų tokia jėga, kuri prilygtų branduoliniam užtaisui. Dar daugiau, po tokios atakos teritorija nebūtų užteršta radiacija.

Beveik 11 tonų sveriantis strypas skriedamas į žemę daugiau nei 10 kartų pralenktų garso greitį. Strypo forma jam leistų prasiskverbti giliai į žemę ir sunaikinti praktiškai bet kokius požeminius įtvirtinimus. Tačiau Šaltojo karo metu toks ginkluotės projektas nebuvo įgyvendintas dėl labai paprastos priežasties - kainos.

Pakelti vieną tokį strypą į orbitą būtų kainavę 230 milijonų dolerių. Tiems laikams tai buvo neįsivaizduojama kaina, ypač turint omenyje, kad „Minuteman III“ tarpžemyninė raketa kainavo apie 7 milijonus. Tačiau šiais laikais volframo iečių iškėlimas į orbitą nebėra tokios jau neįsivaizduojamos išlaidos. Dabartiniai branduoliniai ginklai negali giliai prasiskverbti į žemę, o jų paskleistas radioaktyvių dulkių debesis užteršia teritoriją ir gali pakenkti draugiškoms valstybėms. Numesti įprastus sprogiuosius užtaisus iš kosmoso tiesiog nepraktiška - per daug didelė tikimybė, kad jie sudegtų skriedami per atmosferą. Todėl kinetinis bombardavimas iš kosmoso volframo strypais naujausiais laikais vėl yra svarstomas.

Apie tokią galimybę kalbėta ir po Rugsėjo 11-osios įvykių, o vėliau - ir aštrėjant Šiaurės Korėjos krizei. Visgi, kol kas apie jokius aktyvius veiksmus siekiant sukurti volframo strypais bombarduojantį palydovą nepranešama.

Komentarai (12)