Strėles su tokiais antgaliais labai sunku pašalinti iš kūno, bet tuometiniai gydytojai sugalvojo vieną gudrybę - dvi dideles plunksnas: operacija, kokią dabar sunku ir įsivaizduoti ()
Strėlės buvo tarsi viduramžių laikų šaudmenys. Jų charakteristikos priklausė nuo daugybės faktorių. Vienas iš jų tikrai buvo antgalio forma. Kai kurios kovinės strėlės buvo kuriamos taip, kad jas ištraukti būtų labai sunku. Tačiau tuometiniai gydytojai žinojo vieną triuką.
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Kovinių strėlių buvo įvairių. Kai kurie antgaliai buvo labai ploni ir smailūs - jie buvo skirti prasiskverbti pro šarvus. Kiti buvo platūs ir turėjo porą atsikišusių aštrių galų. Strėles su tokiais antgaliais buvo labai sunku pašalinti iš kūno. Bandant tokią strėlę ištraukti žaizda būdavo tik dar labiau išdraskoma. Net jei šūvis nebūdavo visiškai taiklus, žaizda būdavo labai skausminga ir, dažnai, mirtina. Tačiau belgų gydytojai sugalvojo būdą, kaip tokias strėles pašalinti greitai ir nepabloginant padėties.
Problemą didino jau vien tai, kad skrisdama strėlė sukasi. Tai reiškia, kad antgalis kūno beveik niekada nepalieka tuo pačiu keliu, kaip ten pateko. Prastas tų laikų higienos suvokimas ir chirurgijos neišsivystymas nulėmė, kad išdrąskytos žaizdos buvo beveik nepagydoma problema. Taigi, tokios strėlės pašalinimas buvo ypatingos svarbos reikalas, patikimas tik geriausiems profesionalams.
Gydytojui reikėjo tik dviejų didelio paukščio (įprastai žąsies) plunksnų. Smailieji jų galai būdavo nupjaunami, atveriant tuščiavidurį plunksnos vidų. Chirurgas, jei jį taip galima pavadinti, šią beveik garantuotai nešvarią plunksną kišdavo į žaizdą ir ją ieškodavo šoninių strėlės antgalio smailių. Dirbti reikėjo aklai, nes giliai pasislėpęs antgalis buvo nematomas per užkritusius audinius ir kraują, ir greitai. Po vieną plunksną būdavo užmaunama ant abiejų antgalio smailių ir tuomet strėlė būdavo ištraukiama.
Plunksnos uždengdavo pavojingus strėlės antgalio galus ir neleisdavo jiems pasisukti. Taip antgalis būdavo pašalinamas greitai ir efektyviai. Tiesa, ne viskas buvo idealu - pacientai vis tiek dažnai mirdavo nuo infekcijų ar nukraujavimo. Strėlės pačios dažnai stabdydavo kraujavimą. Jas pašalinus reikėjo greitai sutvarkyti žaizdą. Net jei kraujavimą pavykdavo sustabdyti, žaizdoje jau būdavo su plunksnomis ir nešvariomis gydytojo rankomis įneštų bakterijų. Gerai, kad bent užnuodytos strėlės būdavo retos.
Tiesa, ar žinojote, kad viduramžiais strėlės kartais būdavo užnuodijamos pūvančių gyvūnų (ar žmonių) skysčiais? Nors supratimo apie bakterijas ar infekcijas nebuvo, kažkaip tuometiniai žmonės suvokė, kad šis metodas tarp priešo pajėgų tikrai pasėja mirtį.