Mažino (Maginot) linija, gynybos sistema, kurią Prancūzija pastatė prie sienos su Vokietija 1930-aisiais, buvo sukurta siekiant užkirsti kelią invazijai. Beveik 400 km ilgio linija, pastatyta už kainą, kuri šiandienos doleriais galbūt viršijo 9 milijardus USD, apėmė dešimtis tvirtovių, požeminių bunkerių, minų laukų ir ginklų baterijų.

Maginot linija, pavadinta Prancūzijos karo ministro André Maginot pavarde, buvo sustiprinta gelžbetoniu ir 55 milijonais tonų plieno, įterpto giliai į žemę. Ji buvo suprojektuota taip, kad atlaikytų sunkią artilerijos ugnį, nuodingas dujas ir viską, ką vokiečiai galėjo prieš ją panaudoti.

Maginot linija buvo pastatyta ne tik palei siena su Vokietija, bet ir Italija, Belgija, Liuksemburgu, Šveicarija, tačiau labiausiai įtvirtinta dalis buvo būtent ties Vokietija.

„Maginot linija buvo technologinis stebuklas, vienas iš sudėtingiausių iki tol pastatytų įtvirtinimų rinkinys“, - rašė Williamas Allcornas savo knygoje „The Maginot Line 1928–45“.

Nepaisant to, prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, įtvirtinta siena, kuri turėjo tarnauti kaip Prancūzijos išgelbėjimas, tapo nesėkmingos strategijos simboliu.

Vadovai sutelkė dėmesį į ankstesnių karų taktiką ir technologijas, ir nesugebėjo pasiruošti naujai greitai judančių šarvuotų transporto priemonių grėsmei.

Hitlerio pajėgos, užuot suvaržytos Maginot linijos, apėjo ją per kaimyninės Belgijos teritoriją, kurią prancūzai klaidingai manė eant nepraeinama.

Barjeras skirtas atremti būsimą vokiečių puolimą

Prancūzijos sprendimas statyti Maginot liniją iš dalies buvo šimtmečių invazijų prie jos sienos su Vokietija rezultatas, kur Prancūzija turėjo nedaug natūralių gamtinių kliūčių, neleidžiančių kariuomenei patekti į jos teritoriją.

Po Pirmojo pasaulinio karo, kuriame Prancūzija kovojo kruviną, beviltišką kovą dėl išlikimo, kuri kainavo beveik 1,4 milijono karių gyvybių, kariuomenės vadovai pradėjo diskutuoti, kaip geriausiai pasipriešinti Vokietijai būsimame kare, kurį jie laikė neišvengiamu.

Maršalas Josephas Joffre'as, 1914 m. Marne mūšio herojus, teigė, kad geriausias būdas apsaugoti šalies pagrindines teritorijas nuo įsibrovėlių, buvo pastatyti keletą sunkių įtvirtinimų Prancūzijos pasienyje, kurie suteiktų Prancūzijos kariuomenei galimybę manevruoti ir užkirsti kelią atakai.

Priešingai, maršalas Henri-Philippe'as Petainas, 1916 metais vedęs prancūzus į pergalę Verdene, pirmenybę teikė tęstinei lengvesnių įtvirtinimų linijai.

Galiausiai Maginot linijos dizaineriai pasinaudojo abejoms kocepsijomis ir sukūrė vienos tęstinės linijos planą, kuriame buvo įspūdingos tvirtovės su kitomis gynybos priemonėmis.

Prancūzų inžinieriai taip pat planavo fortų žiedą aplink Verdeną, kurį 1916 m. mūšio metu bombardavo priešo artilerija. Nors kariuomenės vadovai tuo metu tikėjosi, kad jiems nepavyks, inžinieriai atrado, kad sienos gerai laikosi ir išsklaidyti ginklų bokšteliai buvo veiksmingi. Inžinieriai sukūrė betono ir plieno įtvirtinimų, turinčių didelę ugnies galią, planus ir plačius požeminius praėjimus.

Vienas iš didžiausių stipriai įtvirtintos sienos šalininkų buvo Andre Maginot, prancūzų politikas, per Pirmąjį pasaulinį karą patyręs tokių sunkių sužalojimų, kad jam prireikė ramentų.

Ilgametis karo ministras Maginot sugebėjo įtikinti Prancūzijos parlamentą skirti lėšų šiam projektui. Žurnalistai, įvertinę jo vaidmenį, pradėjo ją vadinti Maginot linija.

Tęsinys kitamep puslapyje:

Komentarai ()