AMX-30 tanko vystymas prasidėjo 1956 metais. Programa gimė iš to meto karybos filosofijos teigiančios, kad jokie šarvai neapsaugos tankų nuo cheminių ginklų kaip prieštankinės raketos ar cheminiu pagrindu paremti sviediniai (angl. heat).

Toks mąstymas tapo gajus 1960-1970 metais, kai valstybės pradėjo judėti link lengvesnės karinės įrangos. Tai įtakojo ir sovietų, amerikiečių bei britų sunkiųjų tankų programas (IS-serija/M103/Conqueror), kurios buvo panaikintos. Tuomet tankų gamintojai pradėjo telktis į lengvesnius tankus, priešingai nei buvo daroma Šaltojo karo pradžioje.

Susiformavusi nuomonė, kad jokia tanko apsauga nesugebės tanko apsaugoti nuo ateities prieštankinės amunicijos lėmė, kad bus koncentruojamasi į sąlyginai lengvą, bet gerai ginkluoto bei mobilaus tanko kūrimą.

Prancūzai tuo metu turėjo ambicijų parduoti šį tanką savo sąjungininkams ir būti pagrindiniu tankų tiekėju Europoje. Jų ambicija buvo Vokietijos, Belgijos, Nyderlandų, Italijos rinkos. Jie norėjo pakeisti to metu naudojamus amerikiečių M47/M48 tankus savuoju AMX-30 tanku. Tačiau dėl tų laikų Prancūzijos prezidento De Gaulle vykdomos tarptautinės užsienio politikos tai padaryti buvo sunku. Tokie incidentai kaip atsisakymas priimti Vokietiją, kaip lygiavertę partnerę branduolinių ginklų programos kūrime ir išėjimas iš NATO aljanso apkartino tarptautinius santykius.

Neįprasta šaunamoji galia

Tanko dizaino prioritetas buvo sukurti tanką su aukšta šaunamąja galia. Tanko patranka – „F1“, buvo pradėta kurti dar prieš projekto pradžią. Pats tanko pabūklas buvo ypatingas tuo, kad šūvio metu yra sukuriamas didesnis slėgis patrankoje. Kadangi tanko patranka gali atlaikyti didesnį slėgį šūvio metu, tai leidžia naudoti galingesnę amuniciją arba prailginti patrankos ilgaamžiškumą.

Palyginus su to meto alternatyvomis, patranka taip pat pasižymėjo dideliu taiklumu. Tanko šaunamoji galia buvo prancūzų dizainerių bei kariškių pasididžiavimas. Šeštajame dešimtmetyje ji pasižymėjo kaip pati pažangiausia savo kalibro srityje (100-105 mm). Konkurencijos šis ginklas sulaukė tik iš britų bei rusų, kurie naudojo didesnio kalibro ginklus kaip 115/120/125 mm pabūklus. Sovietų „T-62“ buvo pirmasis tankas, kuris į tarnybą išleido naujos kartos APFSDS (angl. armor-piercing fin-stabilized discarding sabot) amuniciją, o britų „L11A5“ patranka tiesiog buvo daug didesnis bei galingesnis ginklas. Tai leido jų APDS (angl. armor piercing discarding sabot) amunicijai būti daug galingesnei nei to meto alternatyvos.  

Pabūklas naudoja unikalios konstrukcijos sviedinį „Obus-G“. Sviedinys įveikia tanko šarvus panaudodamas cheminę energiją (toliau heat). Tačiau to meto pabūklai nebuvo tinkami šiems sviediniams. Problema slypi tanko pabūklo konstrukcijoje. Jo vidus gali būti sukto (angl. rifled) arba švelnaus (angl. smoothbore) paviršiaus. Šis vidinio paviršaus išsukimas buvo naudojamas sviedinių taiklumo padidinimui. Šūvio metu dalis kinetinės energijos perduodama į sviedinio sukimąsi tam, kad jis taptų stabilesnis bei taiklesnis. Heat sviedinys veikia suformuodamas išlydyto metalo liniją jam palietus šarvo paviršių. Tačiau turima sviedinio centrifuginė rotacija skaido suformuotą išlydyto metalo liniją į visas puses prieš jai spėjant įsiskverbti į šarvą. Kuo didesnė centrifuginė jėga, tuo stipriau pasireiškia šis efektas. Tokiu būdu sviedinys praranda iki 20% savo potencialo įveikti taikinio šarvus.

Prancūzų inžinieriai išsprendė šią problemą pasitelkdami du sprendimus. Visų pirma, šis vidinis patrankos paviršiaus išsukimas „F1“ patrankoje yra menkesnis nei to meto alternatyvių ginklų. Tai suteikia sviediniui daug mažesnį stacionarų sukimąsi aplink savo ašį. Antruoju techniniu sprendimu buvo sukurtas ypatingos konstrukcijos sviedinys. „Obus-G“ sviedinys buvo sudarytas iš dviejų dalių. Pirmoji dalis buvo sviedinio galvutė, kuri yra atsakinga už detonaciją bei šarvo įveikimą. Antroji dalis –  sviedinio išorė – kūnas. Sviedinio kūnas buvo sujungtas su sviedinio galvute-rutuliukais, kurie neleisdavo vidinei sviedinio daliai suktis kartu su sviedinio išore.

Tokia dvilypė sviedinio struktūra leido sviediniui išlaikyti aukštą taiklumą bei efektyvumą. Kadangi sviedinys yra fiziškai atskirtas nuo jo išorės, jo galvutė yra šiek tie mažesnė, kas lemia mažesnes galimybes įveikti šarvus. Heat sviedinių galia yra tiesiogiai proporcinga nuo jų pločio.

„Obus-G“ sviedinys įveikdavo iki 400 mm šarvų gylio ir pasižymėdavo didesniu taiklumu nei to meto analogai. Tačiau šie sviediniai būdavo brangesni dėl savo sudėtingesnės konstrukcijos ir aukštesnių kokybės reikalavimų. Palyginimui, kai vokiečių bei prancūzų tankų prototipai varžėsi bendrose varžybose, „AMX-30A“ tankas įrodė savo ryškų pranašumą ugnies galioje prieš „Leopard 1“ tanką. „AMX-30A“ tanko „Obus-G“ sviediniai pilnai įveikė 170 mm šarvų plokštę, pastatytą 50 laipsnių kampu, bei 120 plokštę, pastatytą 60 laipsnių kampu, ir 150 mm stačiai pastatytas šarvų plokštes. Vakarų Vokietijos tankas su savo „L7“ patranka naudojant APDS amuniciją sugebėjo įveikti tik 25% visų taikinių.

Naudojant amerikiečių „M456“ heat amuniciją, situacija pagerėjo, bet vokiečių tankas vis tiek neprilygo „AMX-30“ šaunamajai galiai. Ypač ryškūs skirtumai tarp dviejų tankų šaunamosios galios pasimatydavo nuo 1500 metrų atstumo. Palyginimui, prancūzų tankas pataikydavo bei sunaikindavo taikinius, esančius 3000 metrų atstumu 75% tikslumu. Taikinius, esančius už 2500 metrų, pataikydavo 90% tikslumu. „Leopard 1“ APDS sviedinių efektyvumas susilygindavo su „Obus-G“ sviediniais nuo 1600 metrų.

Kadangi patrankos vamzdžio paviršius buvo mažiau išsuktas, tankas neteko galimybės naudoti tų laikų tradicinės, kinetinės amunicijos – APDS (angl. armor piercing discarding sabot). Ši amunicija dėl santykinai mažo savo svorio ir galvutės dydžio reikalauja didesnio išcentrinio sukimosi tam, kad išlaikytų savo tikslumą. Dėl to ši patranka prarado savo universalumą ir tai buvo didžiulis jos minusas tarptautinėje rinkoje. „Leopard 1“ tankas buvo vertinimas palankiau dėl jo universalesnio amunicijos pasirinkimo. Prancūzai pasirinko tokį sprendimą, nes tuo metu tikėjo, kad cheminės energijos amunicija (prieštankinės granatos, raketos, sviediniai) ateityje padarys bet kokius šarvus beverčiais. Ši idėja nebuvo išskirtinė, tačiau jie daugiausiai į ją investavo.

Papildoma ginkluotė

Tankas pasižymėjo viena ypatinga savybe. Vietoje įprasto kulkosvaidžio tankas naudodavo sunkųjį amerikiečių „M2 Browning“ 12.7 mm kulkosvaidį. Su modernizacijos programa šis sunkusis kulkosvaidis buvo pakeistas į 20 mm greitašaudę patranką (angl. autocannon). Šis sprendimas yra unikalus tankų dizaine ir būtų sunku surasti panašius tankus, kurie būtų įėję į masinę produkciją. Problema, kodėl niekas nededa sunkesnių ginklų nei 7.62 mm kulkosvaidžių į tanko bokštelį yra ta, kad tanko viduje trūksta vietos. Šalia patrankos padėtas kulkosvaidis užima daug vietos tanko viduje. Kuo didesnis ginklo kalibras, tuo, paprastai, didesnis būna ir pats ginklas.

Palyginimui, lengvasis pėstininkų „M240“ kulkosvaidžio plotis yra 120 mm. „M2 Browning“ yra 230 mm pločio ginklas yra maždaug dvigubai platesnis. Kuo didesnio kalibro ginklas, tuo ši vietos problema tampa opesnė.

Antroji priežastis yra tanko gebėjimas gabenti amuniciją. Kuo didesnis kalibras, tuo daugiau vietos užima jo amunicija. Mažesni kalibrai yra efektyvesni tuo, kad jais galima ilgiau šaudyti. „AMX-30B“ tankas turėjo 748 - 12.7 mm šovinių bei 2,050 - 7.62 mm šovinių. Dėl šūvių ekonomikos visada apsimoka turėti mažesnį kalibrą.

Trečioji priežastis yra tankų dizaino filosofija. Tam, kad tokie sprendimai būtų įgyvendinti, jais turi būti tikima, nes tanko dizainas yra kompromisas tarp įvairių galimų charakteristikų. Standartiškai kulkosvaidis yra įdedamas gynybai prieš pėstininkus ir minkštiems taikiniams naikinti. Jei turi didesnį ginklą, tuomet kyla klausimas, ar nepaprasčiau būtų tiesiog šauti pagrindine patranka? Praktikoje toks ginklų išdėstymas sulaukdavo pagyrų iš tankus valdžiusių žmonių. Galingesnė ginkluotė praversdavo taupant pagrindinę amuniciją bei naikinant pėstininkus, fortifikacijas, sraigtasparnius bei silpnai šarvuotą techniką iš didesnio nei įprasto atstumo.

Geriausias šarvas tas, į kurį niekas neturi progos šauti

Projektuojant tanką, tanko šarvus norėta išlaikyti minimalius, tam kad jie apsaugotų nuo mažos kinetinės galios sviedinių, automatinių patrankų, artilerijos skeveldrų ar praeitos kartos prieštankinės amunicijos pataikančios į tanką iš tolimo atstumo. Skirtingai nei „Leopard 1“ tankas, šis tankas geriau išnaudoja didelį šarvų išlenkimą, kurį galima pasiekti naudojant išliejimo (angl. casting) technologiją. Standartas buvo 60 laipsnių pasukta pagrindinė tanko kėbulo plokštė. „AMX-30B“ tanko kėbulo plokštė turi 68 laipsnių išsukimą, kas lemia nepaprastai efektyvią šio tanko apsaugą, palyginti su to meto analogais.

Didelis šarvų išlenkimas yra reikalingas dėl kelių priežasčių. Jei šarvai yra išlenkti dideliu kampu, sviediniai nesusijungs su tavo tanko šarvu. Sviediniai turi tendenciją tiesiog atšokti nuo šarvų paviršiaus, nes sviedinio galvutė neranda tinkamo sukibimo su tanko paviršiumi. Antroji priežastis yra ta, kad sviedinio galvutės saugiklis negali tinkamai suveikti bei aktyvuoti pačio sviedinio. Tai yra ypač svarbu cheminiams sviediniams, kuriems reikia aktyvuoti jų vidinį degiklį tam, kad sviedinys galėtų pradėti cheminę reakciją skirtą šarvų įveikimui. Trečioji priežastis yra ta, kad sviedinys keliaus ilgesniu keliu tol, kol įveiks visą šarvo gylį, taip efektyviai sustiprindamas šarvo apsaugą.

Kuo ekstremalesnis tampa tanko šarvo pakreipimas (angl. angling), tuo stipresnė tanko gynyba. Jei šarvo gylis – 100 mm, o išlenkimą padidiname nuo 10 iki 20 laipsnių, tai nesuteiks ypatingo skirtumo. Tačiau ties 60 ir 70 laipsnių kampu atsiranda didžiulis skirtumas, nes nuo tokių susidūrimo kampų sviediniai nebesugeba susijungti su šarvu. Ties 75-80 laipsnių kampais dauguma sviedinių nebesugeba įsikibti į paviršių apskritai ir tiesiog atšoka. Dėl šių priežasčių 1940-1970 metus galime apibūdinti kaip tanko formos amžių.

Tanko šarvų forma buvo svarbiausias parametras optimizuojant tanko gynybą bei sumažinant jo svorį. Šis amžius baigėsi septintojo dešimtmečio pradžioje dėl naujų APFSDS sviedinių masinio pritaikymo karyboje. Šiems sviediniams nėra svarbus šarvo išlenkimo kampas, nes neatšoka nuo šarvo dėl per didelio kampo. Sviedinys tiesiog juda tiesia trajektorija tol, kol yra sutrinamas trinties. Išimtys atsiranda ties labai dideliais kampais, pvz.: 83 laipsnių. Atšokimo kampas didėja su sviedinio greičiu, kai sviedinys pasiekia 2000 m/s. Jam reikalingas bent 86 laipsnių kampas. Tai yra beveik lygiagrečiai sviedinio judėjimui pastatytas šarvas.

Vienas iš naujausių bei pažangiausių sviedinių, „Vacuum-1“, kurį naudoja rusų tankas „T-14 Armata“. Šis sviedinys pasiekia 2000 m/s greitį. Kiek ši informacija yra patikima, o kiek tik reklama, nėra žinoma. APFSDS amunicija paprastai skrenda 1400-1800 m/s greičiu. Didesnis greitis nereiškia geresnio sviedinio, nes ties tokiu greičiu svarbesniais tampa kitokie parametrai, kaip sviedinio ilgis ar sviedinio galvutės kietumas tam, kad sviedinys nesutrupėtų susidūręs su taikiniu.

Tanko panoraminis bokštelis

Vienas ypatumas, kuris dažnai sulaukia dėmesio, yra tanko bokštelis. Šis kupolas yra išsikišęs 57 centimetrus virš tanko bokštelio stogo. Bokštelio paskirtis yra leisti tanko valdytojui (angl. tank commander) geriau stebėti savo aplinką. Šis bokštelis yra dažnai kritikuojamas kaip silpna vieta tanko šarve. Iš dalies tai yra tiesa, nes neperšaunamas stiklas šiame bokštelyje galėtų atlaikyti tik smulkaus kalibro ginklus. Smulkaus kalibro patrankų jis neatlaikytų. Iš kitos pusės, ginklai kurie gali peršauti bokštelį, neišvestų tanko iš mūšio. O jei į jį ir būtų pataikyta iš modernios prieštankinės ginkluotės, vargu ar šovėjui reikėtų ieškoti silpnosios vietos tanko gynyboje, nes visas tankas tampa silpna vieta.

Reikia nepamiršti, kad dažnai mūšiai tarp tankų bei pėstininkų vyksta per didelį atstumą. Vien tik pataikyti į tanką yra mažas stebuklas, nes besitaikinančiojo taikiklyje tanko siluetas būna labai mažas. Niekas nesirenka kur pataikys. Taikomasi į tanko geometrinį centrą tam, kad pirmu šūviu pataikytų į tanką ir kuo greičiau jį sunaikintų arba padarytų negalinčiu efektyviai atsakyti priešui sava ugnimi.

Tokie bokšteliai buvo įkooperuojami į tankus dėl jų suteikiamo pranašesnio panoraminio vaizdo nei tankų modeliuose be jų. Panašų bokštelį buvo pritaikę ir amerikiečiai su savo „M48/60“ serijos tankais. Šis sprendimas išliko geriausias būdas suteikti tanko valdytojui saugumo, o tankui – geresnį šansą aptikti bei pastebėti grėsmes. Tai išliko geriausias metodas iki modernių tankų eros, kai įprastus optikos prietaisus papildė modernios kameros.

Tuo tarpu kiti panašūs tankai neturėjo galimybės galvos pasukimu apsidairyti ir pamatyti, kas dedasi aplink tanką. Reikėdavo naudoti tam pritaikytus optinius prietaisus, kas sulėtindavo taikinių radimą bei sumažindavo įgulos orientaciją mūšio lauke. Tiesa, teorija lieka tik teorija. Praktikoje tam, kad padidintų tanko įgulos apdairumą ir susigaudymą, tanko valdytojas dažnai iškišdavo galvą pro tanko bokštelį tam, kad greičiau pastebėtų grėsmes, taip aukodamas asmeninį saugumą dėl greitesnio taikinių aptikimo. Tuo tarpu tokio bokštelio inkorporavimas leisdavo tanko valdytojui išlikti saugiam tanko viduje.

Kita svarbus privalumas yra efektyvesnis kulkosvaidžio valdymas iš tanko vidaus. Tankai, kurie neturėdavo tokio bokštelio, dažnai taip pat neturėdavo alternatyvaus kulkosvaidžio valdymo metodo ir tanko valdytojas turėdavo rizikuoti lįsdamas iš savo tanko vidaus tam, kad galėtų pasinaudoti kulkosvaidžiu. „AMX-30“ tanko atveju buvo pritaikytas įprastas 7.62 mm kulkosvaidis. Iš pradžių buvo norėta įmontuoti 20 mm patranką, tačiau dėl vietos trūkumo tai nebuvo padaryta.

Tokio ginklo įtaisymas tanko bokštelyje būtų buvęs daug efektyvesnis nei prie tanko patrankos. Tai leistų dviem žmonėms turėti sunkiosios šaunamosios galios prieš priešo įtvirtinimus bei techniką dideliu atstumu. Ko tanko šaulys (angl. gunner) nepastebėtų pirmas, tanko valdytojas galėtų sunaikinti savo iniciatyva. Taip pat, dėl to, kad patranka bei tanko valdytojas būtų maždaug 50 centimetrų aukščiau pačio tanko, tai leistų tankui pasislėpti už priedangos ir naudoti tik savo greitašaudę patranką, neparodant savo viso tanko profilio priešui.

Tanko mobilumas

Tankas svėrė 36 tonas ir buvo 11% lengvesnis nei vokiečių analogas. „AMX-30“ tanko svoris yra santykinai mažas. Taip pat 5% geresnis arklio galių per toną santykis ir tai lėmė, kad jis buvo mobiliausias to laiko tankas. Tanko naujas dyzelinis variklis pasižymėjo kuro ekonomika prieš seniau prancūzų tarnyboje tarnavusį „M47“ tanko benzininį variklį. Šis pagrindinis mūšio tankas (angl. main battle tank) buvo mobiliausias savo laikmečio modelis. Tuometinės amerikiečių bei sovietų alternatyvos buvo lėtesnės ir su tanko turimu kuru galėdavo nuvažiuoti trumpesnį atstumą.

Tankas turėjo problemų su savo mechanine transmisija, pavarų perjungimo rankenėlė. Kai nusidėvėdavo, pavarų dėžė dažnai keldavo problemas. Opiausia problema atsirasdavo, kai dėl nusidėvėjusios sankabos vairuotojas negalėdavo perjungti tanko į trečią pavarą ir kartais turėdavo visiškai sustoti, kad perjungtų bėgį. Tanko problemos dažnai dar labiau padidėdavo dėl vairuotojų patyrimo stokos. Dažnai vairuotojai nebuvo pakankamai apmokyti, nes buvo taupomas tankų kuras. Tačiau laikui bėgant šios problemos buvo išspręstos. Mechaninės problemos prisidėjo prie tanko prastesnės reputacijos ir būdavo viena iš pagrindinių priežasčių, kodėl prancūzų tankas dažnai pralaimėdavo tarptautines varžybas dėl tankų kontraktų vokiečių alternatyvai.

Apibendrinimas

„AMX-30B“ pasižymėjo kaip mechaniškai nepatikimas bei turėjo šiek tiek prastesnę ergonomiką nei vokiečių alternatyva. Šio tanko produkcija šlubavo dėl lėšų trūkumo, dėl to senieji prancūzų naudojami tankai nebuvo ilgai pakeisti. Tik 1989 metais šarvuotosios brigados pakeitė visus savo senus tankus į „AMX-30“ standartą. Kitas svarbus aspektas yra tas, kad nors savo laiku šis tankas buvo ženkliai pranašesnis už daugumą kitų tankų, jis ilgą laiką nebuvo tobulintas, ir kai galiausiai tankas sulaukė patobulinimo paketo „AMX-30B2“, šis paketas buvo taikytas į ekonomiškus patobulinimus, kurie koncentravosi tiktai į esmines tanko problemas. Tačiau tankas turėjo ir kitų problemų, kurios pakišdavo koją.

„OBUS-G“ sviediniai, nors ir buvo techniškai pažangūs ir geriausia savo laiku naudojama amunicija, jų gamyba buvo daug sudėtingesnė ir reikalaudavo aukštesnės kokybės standartų. Tai automatiškai atsiliepdavo į ženkliai didesnę amunicijos kainą. Be to, tanko patranka nebuvo universali. Ji galėjo šaudyti tik „OBUS-G“ sviedinius. Su šia patranka šaudyti to meto standartinės prieštankinės APDS amunicijos nebuvo galima. Be to, dėl patrankos gamybos ypatumų, ir sprogstamieji sviediniai būdavo mažiau taiklūs nei kitų tankų. Tankas buvo brangesnis, mažiau patikimas ir per daug specializuotas sėkmingam eksportui. Dėl šių priežasčių „AMX-30B“ sunkiai laimėdavo kontraktus ir kai laimėdavo, tai dažnai būdavo dėl kitų priežasčių. Pavyzdžiui, dėl tarptautinių sankcijų, kuriuose Prancūzija dažnai nedalyvaudavo.

Tankas pilnai atitiko to meto Prancūzijos keliamus reikalavimus bei norus. Jis idealiai atspindėjo jų gynybos filosofiją bei buvo gerai vertinamas. „AMX-30B“ tankas buvo geriausias savo klasėje. Jis varžybose stipriai pralenkė savo pagrindinį varžovą „Leopard 1“ tanką. Amerikiečių bei britų tankai buvo sunkesni, mažiau mobilūs ir projektuoti kitokiam panaudojimui. Deja, šis pranašumas ilgai netruko ir greitai tobulėjanti ginkluotė pavertė šį tanką vienu iš prasčiausių modelių. Tanko turbinos „Abrams“ ir „T-80“ tankuose atėmė iš šio tanko mobilumo pranašumą. „T-62“ turėjo pažangesnę ginkluotę, o „T-64“ tankas turėjo naujos kartos šarvus gebančius atlaikyti „AMX-30B“ tanko sviedinius. Kadangi tankas nebuvo atnaujinamas ilgą laiko tarpą, jis prarado techninį pranašumą prieš „Leopard 1“ tanką, kuris buvo gaminamas mažomis serijomis, tarp kurių būdavo pastoviai atnaujinamas ir turėjo naujausius patobulinimus. „AMX-30B“ tik labai trumpą laiką išlaikė savo, kaip vieno geriausių tankų dizaino titulą, kol nenuilstantis technologinis progresas padarė jį atgyvenusiu.

Komentarai (1)