Lietuvos karininkas: atmeskime, ką apie „Kinžal“ pasakoja rusai – ir pažiūrėkime, ką rodo fizika ()
Praėjusią savaitę rusai paskelbė, kad panaudoję naują hipergarsinę raketą „Kinžal“, sunaikino vieną iš Ukrainos kariuomenės ginklų ir šaudmenų sandėlių. „Netgi pateikė iš bepiločio darytą vaizdo įrašą apie pataikymą. Bet atmeskime ką rusai sako – ir pažiūrėkime, kokie yra fizikos dėsniai“, – sako Lietuvos kariuomenės atsargos majoras, ginkluotės entuziastas ir specialiosioms pajėgoms skirto automobilio „Krampus“ kūrėjas Darius Antanaitis.
|
Visi šio ciklo įrašai |
|
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Jis pasakoja, kad hipergarsinė raketa yra ypatingai dideliu greičiu – kelis kartus viršijantį garso greitį – skriejanti raketa. „Toks ginklas kuriamas, kad galima būtų įveikti priešininko priešraketinę gynybą. Jos greitis turėtų būti toks didelis, kad įprastinės raketos ir oro gynyba tiesiog nesugebėtų jos pasivyti ir sunaikinti“, – aiškina karininkas.
Pasak D.Antanaičio, anot rusų, jų „Kinžal“ gali turėti branduolinį arba paprastą užtaisą (iki 0,5 tonos sprogmenų), O kad pasiekti milžinišką greitį, kaip „greitintuvas“ naudojamas dar sovietinis kovinis lėktuvas „MiG-31“. Po paleidimo raketa, anot rusų, pasiekia beveik 15 000 km/h greitį.
„Skamba gražiai, bet pažiūrėkime į fizikos dėsnius, – sako specialiosios technikos kūrėjas. – Skrendant tokiu greičiu, raketos korpusas turi būti ypatingai aerodinamiškas, tai yra ypač glotnus su mažiausiai įmanomu pasipriešinimu orui. Jeigu rusams pavyktų sugebėti pagaminti tokį korpusą, jis dar turi būti atsparus ir karščiui, nes dėl trinties į orą raketa tiek įkaista, kad aplink ją susiformuoja plazmos apvalkas“.
Jis pasakoja, kad plazma turi savybę nepraleisti radijo bangų. Kitaip kalbant, raketos valdyti per nuotolį arba naudoti raketoje sumontuotą palydovinę navigaciją neįmanoma. Tikėtina, kad galima panaudoti inercinę navigacinę sistemą, kuri taip pat turi būti atspari perkrovoms, kurios susidaro raketai įsibėgėjant iki tokio milžiniško greičio. Bet inercinė navigacinė sistema nėra tiksli ir tokią raketą vadinti „taikliąja“ reikia daug vaizduotės“, – teigia D.Antanaitis.
„Rusai sako, jog tokia raketa gali gabenti paprastą arba branduolinį užtaisą. Tai reiškia, kad ir visos tos sudedamosios turi atlaikyti perkrovas ir nesuirti bei būti atsparios aukštai skrydžio temperatūrai susidarius plazmos apvalkalui. Dabar faktai. Rusijos gynybos ministerija pasidalino vaizdo įrašu kur kažkokia raketa pataiko į kažkur. Sprogimo nesimato, tik nedidėlė liepsna, kuri paprastai susiformuoja nuo nesudegusio raketos kuro. Taigi, raketa buvo be užtaiso arba jis nesuveikė“, – apibendrina karys.
Jis teigia, kad stebėtojai, išanalizavę palydovines nuotraukas, sugebėjo išmatuoti raketos greitį, lyginant su vietovės objektais ant žemės. Tai yra, per kokį laiką raketa pasiekė vieną ar kitą vietovės objektą, tarp kurių atstumas yra žinomas. „Anot šių elementarių matematinių skaičiavimų, raketos greitis vietoje rusų deklaruojamų maždaug 4000 m/s, buvo... 600 m/s. Ir tai tik dalis rusų brukiamo melo apie jų supergalingą raketą. Tai tiek apie propagandinę mistiką ir fizikos dėsnius“, – apibendrina D.Antanaitis.
