Senovėje Lietuva garsėjo kaip piliakalnių ir milžinkapių kraštas, tačiau šiandien šalies reljefą norinčių keisti žmonių - vos keli. Verslininkai, entuziastai sutartinai tvirtina: supilti kalną Lietuvoje, tai reiškia išmesti mažiausiai kelis šimtus tūkstančių litų ir viltis, kad kada nors toks pirkinys atsipirks. Tuo tarpu kaimynai Europoje jau rengia kvapą gniaužiančius planus, kurie pakeis žemėlapius.

Žymiausi dirbtiniai dariniai Lietuvoje

Aplinkos ministerijos Kraštovaizdžio skyriaus vyriausioji specialistė Giedrė Godienė GRYNAS.lt pasakojo, kad tarp žymiausių Lietuvos dirbtinių reljefo darinių be piliakalnių yra Kuršių nerijos apsauginis kopagūbris, supiltas XVIII – XIX a., siekiant apsaugoti Nerijos gyvenvietes nuo pustomo smėlio. Jis šiuo metu saugomas kaip nacionalinė ir pasaulio paveldo vertybė. 

Ne tokie aukšti, tačiau bendrą didelį plotą užima organine kultūrinio kraštovaizdžio dalimi tapę Nemuno deltos polderių pylimai. Turime nemenką skaičių užtvankų, iškelti dauguma kelių ir geležinkelių. Taigi, prisimenant istoriją, žmonės pylė kalnus dėl skirtingų paskatų. Iš pradžių – gynybai ar ryšiams organizuoti (piliakalniai, gynybiniai įtvirtinimai), vėliau – apsaugai nuo potvynių, užpustymo.

Lietuvos geologijos tarnybos direktoriaus pavaduotojas Jonas Satkūnas pasakojo, kad piliakalniai, kiek teko nagrinėti, jų viršūnės ir šlaitai dažniausiai buvo performuoti, o pagrindai – natūralios kilmės. „Kasybos darbų apimtys nėra ypatingai didelės. Tiesa, yra vietų, kur beveik visiškai supilti kalnai, bet jų gana nedaug. Pilkapius tai tikrai pildavo, tik jų aukštis siekė daugiausiai 2–3 m“.

Pasak jo, dabar pilami „piliakalniai“ – sąvartynai, grunto atliekų ar pramoninių atliekų kalnai – pavyzdžiui, Kėdainių terikonai, t.y. uolienų kalnai.

Dabartinės kalnų istorijos Lietuvoje

Liepkalnis

Vienas naujausių rekreacinių tvarinių – Laimio kalnas prie Vilniaus. Vilniaus Liepkalnyje esantis kalnas, kurį daugiau nei 18 metų pylė ir tvarkė vilnietis Laimis Janutėnas. 

Darbai prasidėjo nuo 1982 m. L. Janutėnas nusprendė, kad tai gali tapti puikia vieta slidinėjimo trasai. Laimio kalnas įrašytas į Lietuvos rekordų knygą. 235 metrų aukščio Laimio kalnas – aukščiausia vieta sostinėje. Kalnas paaukštintas 16 m.

Kalnas Žemaitijoje

Mažai kas žino kitą entuziastą - Romualdą Miceiką. Jis įgyvendino savo seną svajonę – Žemaitijoje 2008 m. supylė piliakalnį. Ir tai dar ne viskas. Ant jo vyras planavo statyti autentišką žemaičių pilį! Tačiau planai pasikeitė, mat kalnas pradėjo irti. 

Vyriškis pasakojo, kad pradžioje didelių sunkumų nebuvo. Technikai dirbo ir supylė. Svarbiausia buvo gauti leidimus, susitvarkyti, kad viskas vyktų oficialiai. Susirinkęs leidimus, pradėjo statybas. Trys eskalatoriai, du buldozeriai dirbo tris mėnesius. Didžiausias darbas buvo sutvarkyti šlaitus. Viskas buvo apgalvota, mat darbą darė melioratoriai.

Vis dėlto, kalbėdamas apie dabartinę kalno būklę, R. Miceika pripažino, kad šiokių tokių problemų išvengti nepavyko.

„Jis šiek tiek nuslinko. Tačiau to ir tikėjausi, mat ruduo buvo lietingas. Pietinio šlaito juodžemis pasislinko žemyn. Domėjausi, kaip sutvirtinti šlaitą, kad juodžemis neslinktų, bet žiema sutrukdė, užšalo, tai viską atidėjome pavasariui. Tai nėra didelė problema – sukasti, sukalti kuolus, sudėti akmenis ir pasodinti karklus, kad suleistų šaknis į žemę. Yra medžių, kurie yra gajūs. Reikia tik talkos ir tinkamų medžiagų. Pora dienų ir viskas, o paskui eskalatoriaus reiks, kad perpiltų žemes“, – apie artimiausius planus kalbėjo vyras.

Jis pridūrė, kad net ir dabartinių piliakalnių vakariniai šlaitai yra paslinkę – juos paveikė erozija. Nuo to niekas neapsaugotas. Vienintelė išeitis – apsodinti kažkokiais žemaūgiais medžiais ir juos prižiūrėti. 

Paklaustas, kodėl, jo nuomone nei entuziastai, nei verslininkai nebepila kalnų, R. Miceika teigė, kad pagrindinė priežastis - finansiniai klausimai.

„Tai tikrai brangus projektas. Jei kalną pilti vien dėl čiuožyklos, atsižvelgiant į mūsų žiemas, nemanau, kad tai greitai atsipirktų. Pinigai dideli – keltuvai, kalnas, sutvirtinimas ir pan.“, – mintimis dalijosi entuziastas.

Vyriškiui piliakalnis piniginę paplonino nemenkai. Savo jėgomis pastatytas piliakalnis jam atsiėjo per 300 tūkst. litų. Ir, kaip sakė jis, tai dar pigus variantas. Tačiau vyriškis tikino visai nesigailintis dėl to apsisprendimo.

Pavasarį statys pilį

Kai kalbėjomės su R. Miceika, jis miške pjovė medžius. Ne malkoms. Medžiai skirti pilies statybai, kurią suprojektavo architektas Mindaugas Zabarauskas. Darbus entuziastas žada pradėti vos tik ateis pavasaris ir nutirps sniegas.

„Penkerius metus užtrukau, kol viską suderinau, bet minties neatsižadu. Su architektais Lietuvoje sunkoka, niekas neskuba nieko daryti. Todėl ilgai reikėjo laukti – kol galvoji, braižai, ieškai idėjų. Keičiasi mintys, keičiasi norai. Kaip sakoma, kuo toliau į mišką, tuo daugiau medžių. Norisi, kad atsipirktų tas statinys, kad žmonėms būtų įdomu. Noriu paversti statinį muziejumi, kur žmonės galėtų pasisemti istorinės informacijos ir išeiti su kitokia pasaulėžiūra, nuotaika. O to taip greitai neįgyvendinsi, bet darbai juda, tai svarbiausia“, – apie ateities planus kalbėjo vyriškis.

Lietuva snaudžia, užsienis svajoja

Kol lietuviai nesiima kurti dirbtinių kalnų, piliakalnių nei dėl ekonominės naudos, nei dėl idėjos, užsienio valstybės nesnaudžia ir garsiai svarsto galimybes statyti didžiausius kalnus. Nors kai kurie planai skamba utopiškai ir yra mažai tikėtini, jie sulaukia didelio dėmesio ir palaikymo. 

Pateikiame vienus įdomiausių.

Berlyne – 1000 metrų kalnas

Vokiečiai svajoja apie kilometro aukščio kalną. Jei „The Berg“ projektas bus įgyvendintas, Berlyne, buvusio Tempelhofo aerodromo vietoje, gali iškilti aukščiausias pasaulyje dirbtinis kalnas. Šios idėjos sumanytojas Technische universiteto profesorius Jakobas Tiggesas svarsto galimybę, kad šis statinys pritrauks didžiulį turistų srautą. Šis kalnas pasiūlytų ne tik slidinėjimo pramogas, bet ir būtų puiki atgaiva pailsėti, iškylauti, jame būtų įkurta speciali erdvė gyvūnams.

Olandai dvigubina statymą

Buvęs profesionalus olandų dviratininkas Thijsas Zonneveldas pasiūlė idėją pastatyti šioje šalyje dirbtinį kalną. Ne bet kokį, o dviejų kilometrų aukščio kalną. Taip lyg mesdamas kovos pirštinę Vokietijai. Kalnu galėtų džiaugtis slidinėjimo ir kalnų kraštovaizdžio mėgėjai. Tačiau, kai ši idėja sulaukė didelio žiniasklaidos dėmesio, dviratininkas nustebo, mat šią mintį, jis pats pavadino dideliu pokštu. Ir niekada negalvojo, kad kažkas į tai pažiūrės rimtai. 

Tai gerai žinomos Nyderlandų statybos bendrovės „Oranjewoud“ ir „Bartels“ karštai parėmė sumanymą. Prie to prisidėjo ir Nyderlandų alpinistų, slidininkų, dviratininkų asociacijos. Viena architektų bendrovė jau paruošė šios koncepcijos pirminį projektą, o sudaryta darbo grupė ėmėsi šio sumanymo įgyvendinimo galimybių tyrimo. Tyrimas parodė, kad statyba užtruktų apie 30 metų ir kainuotų iki kelių šimtų milijardų eurų. Kalnas būtų sukurtas ateities kartoms.

Pasidalinkite su draugais

Aut. teisės: Grynas.lt

Autoriai: Mindaugas Drigotas

Komentarai (1)