Pasaulyje egzistuoja įvairių nuomonių vadinamųjų loftų atžvilgiu. Kartais ši idėja kritikuojama dėl „prastesnių“ gyvenimo sąlygų, kartais - dėl palyginti didelio investicijų poreikio, tačiau praktinė pusė akivaizdi - gyvenimui pritaikyti apleisti pramoniniai pastatai turi ir žavesio, ir yra naudingi jų gyventojams.
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia
tik entuziazmo.
Lofto sampratos atsiradimas
Daugelis literatūros šaltinių teigia, kad loftų era prasidėjo Jungtinėse Amerikos Valstijose, Niujorke, tačiau sunku nusakyti, kada tiksliai šis reiškinys paplito. Galima spėti, kad XX amžiaus 4 dešimtmetyje JAV sukausčiusi Didžioji depresija lėmė ir loftų atsiradimą. Brango žemė, pramonė iškelta už miesto ribų, todėl ištuštėję pramoniniai rajonai tapo prieinami Niujorko dailininkams, kurie galėjo pradėti įrenginėti savo dirbtuves apleistuose cechuose. Tokio nekilnojamojo turto nuoma buvo žymiai pigesnė. Sekant šia prielaida, manoma, kad neturtingi menininkai gamyklinėse patalpose įsikurdavo ypač minimaliomis sąlygomis. Būtent todėl skiriamuoju tokio būsto ženklu tapo atviri ventiliacijos bei vandentiekio vamzdžiai, sendintų plytų sienos, aliumininiai šiek tiek gremėzdiški šviestuvai.
Pasak loftus tyrinėjančios R. Šantaraitės, per keletą dešimtmečių gamyklinės patalpos Amerikoje tapo stilingais būstais, o loftų bumas apogėjų pasiekė praėjusio amžiaus septintajame dešimtmetyje. Šiose patalpose vykdavo visas meninis gyvenimas, buvo rengiamos parodos, vakarėliai. Prasidėjusi mada pakėlė kainas: nepasiturintiems menininkams toks būstas tapo neįperkamas. Juos pakeitė turtingi advokatai, vadybininkai, pramogų pasaulio žvaigždės.
Loftai, įrengti buvusiose gamyklose ar cechuose, dažniausiai pasižymėjo dydžiu ir erdve, kuri nebuvo daloma sienomis. Taigi tuometinius menininkus viliojo didžiulė atvira erdvė, žema nuomos kaina ir faktas, kad gyventi loftuose buvo draudžiama. Toks gyvenimo būdas gana ryškiai išreiškė menininko ideologiją ir tikslus. Atviro planavimo būstai, įrengti pramoniniuose pastatuose, pamažu sėkmingai išplito visame pasaulyje, o ne per seniausiai atsirado ir Lietuvoje.
Jurgio Mačiūno indėlis į tarptautinį lofto fenomeną
Jurgis Mačiūnas (1931–1978 m.) yra svarbi figūra, aptariant loftų judėjimą ir plitimą JAV. 7 dešimtmetyje menininkas įgyvendino savo ilgalaikį planą – įrengti Fluxus studijas. J. Mačiūno ir jo laisvo Fluxus judėjimo dėka, buvo sukurti menininkams priklausantys ir jų prižiūrimi kooperatiniai namai – fluxnamiai (kadangi Mačiūnas savo kūrybą laikė Fluxus menu, tad nekeista, jog atrastos gyvenamosios ir kūrybinės patalpos įgavo fluxnamio pavadinimą, pastebi Jonas Mekas). J. Mačiūno loftų eros pradžią galima pradėti skaičiuoti nuo 1966 metų, kai jie dar buvo suprantami kaip kooperatyvai. Pastarieji buvo skirti gyventi ir dirbti patogioje erdvėje, dar geriau, jei tai – ta pati erdvė. Fluxnamiai arba SoHo loftai buvo įkurti Manhateno rajone. Anksčiau miesto planuotojai šį rajoną vadino „Slėniu“, o priešgaisrinis departamentas – „Šimtu pragaro akrų“ (dėl priešgaisrinės saugos nesilaikymo kildavo nuolatiniai gaisrai), dabar nusistovėjo SoHo (South of Houston street) rajono pavadinimas. Anot loftų tyrinėtojo E. Williams, būtent čia J. Mačiūnas sėkmingai suorganizavo pirmąjį fluxnamio kooperatyvą tuščiuose buvusių gamyklų pastatuose – tai buvo Wooster gatvės 80 namas. Nepaisant to, kad oficialiai jis laikomas antruoju fluxnamiu, Wooster gatvės 80 namas buvo pirmasis loftas, kurį J. Mačiūnas atgaivino meniniams projektams ir gyvenimui. Pastato apatiniame aukšte veikė Jono Meko kinoteka, kurioje vykdavo Fluxus pasirodymai, šalimais – Bobo Wattsono loftas, kur vyko kiti renginiai ir vaišės.
Loftai moderniame pasaulyje
Kadangi loftai gimė JAV, šiam reiškiniui pavadinti kol kas neturime oficialaus lietuviško atitikmens. Galima tik paminėti, jog Lietuvoje apytiksliai praėjusio amžiaus pabaigoje buvo sutinkamas kūrybinių dirbtuvių pavadinimas. Terminas artimas loftų sampratai ir turi tam tikrų panašumų, tad juos galima laikyti sinonimais. Kita vertus, atsižvelgiant į tai, kad loftai – internacionalus reiškinys, terminą vartojame su lietuviška galūne. Valstybinė kalbos kontrolės tarnyba buvo pasiūliusi žodį loft versti kaip „pertvarkyta, rekonstruota palėpė“ (tačiau taip tik dar labiau nutolstama nuo termino reikšmės). Žodis loft iš anglų kalbos verčiamas kaip „studija, pastogė, viršutinis prekybinio pastato ar sandėlio aukštas“. Šiandien taip vadinamas būstas, įkurtas pertvarkius fabriką, gamyklas ar kitas pramonines patalpas. Taip pat pasitaiko, kai loftais laikomi avangardiniai dizainerių projektai, įrengiant viršutinį aukštą arba projektuojant būstą taip, kad jis primintų gamybines patalpas. Šiandieną loftai Lietuvoje yra įgavę įvairiausių pavidalų. Ne vienas netradicinės erdvės savininkas teigia, esą tai susitarimo reikalas, koks būstas laikomas loftu, o koks – ne.
Pagrindinis tikrojo lofto bruožas – didžiulė atvira erdvė. Dažniausiai tai erdvė, kurios plotas siekia nuo kelių šimtų iki tūkstančio kvadratinių metrų. Kadangi tokiose erdvėse dažnai būna ir aukštos, paprastai iki 10 m, lubos, neretai loftai matuojami ir kubiniais metrais. Svarbu tai, kad net ir 1000 kvadratinių metrų loftas iš esmės yra viena patalpa, dažnai tik išskaidoma į funkcines zonas. Dėl šios priežasties loftai nėra tinkami gyventi šeimoms. Vientisa erdvė tinkamiausia viengungiams, žmonėms, kuriems priimtinas gyvenimas be sienų. Sienas tokioje erdvėje atstoja širmos, o funkcinės zonos atskiriamos spalvomis, reljefinėmis grindimis, apšvietimu ar faktūromis. Atvira erdvė patogi rengti parodas, kūrybines dirbtuves, o tinkamai suplanuota, atstoja gyvenamąjį būstą.
Pastebėtina, kad interjeruose vyrauja asketiškumas ir minimalizmas. Projektuojama hi tech stiliumi, tad būdingi švelnūs modernizmo elementai. Sienos dažniausiai – tik fonas baldams. Pagrindinės medžiagos: stiklas, metalas ir plastikas. Loftams priskiriamos trys svarbios savybės: aukštos lubos, dideli langai ir matomos statybinės medžiagos (pvz., plytų siena, vamzdžiai, lentos).
Loftai Lietuvoje
Loftų idėja Lietuvą pasiekė gana pavėlavusi – tik XX a. pabaigoje. Iniciatyvių meno žmonių dėka į Lietuvą atvežtos idėjos palaipsniui ėmė plėtotis. Pirmieji gamyklinių patalpų pirkimai prasidėjo vos prieš dešimtmetį. Mintis paversti seną gamyklą tinkama gyvenimui ar kūrybinėmis dirbtuvėmis atrodė įmanoma ne visiems – drąsiausi buvo menininkai ir kūrybiškai mąstantys žmonės. Loftų pradžia Lietuvoje su vakarietiškuoju variantu yra bene panašiausia istoriniu požiūriu – tai mažos kainos prieš išpopuliarėjimą, pavyzdžiui, Vilniuje prieš dešimtmetį patalpų buvo galima rasti juokingomis kainomis. Taigi anuomet žema netikėtų erdvių kaina leido įgyvendinti originalius sprendimus.
Vilniaus naujamiestyje plėtota pramonė po nepriklausomybės atgavimo persikėlė į miesto pakraščius, todėl liko daugybė nefunkcionalių erdvių. Šios patalpos ilgai stovėjo apleistos ir tik neseniai į jas ėmė keltis poindustrine romantika susižavėję naujakuriai, pradėję įrenginėti loftus. Dabar rajonas – ypač patraukli ir išskirtinė urbanistinė erdvė kurtis.
Viena iš patraukliausių gamyklų tapo visai šalia Vilniaus centro, Ševčenkos gatvėje, įsikūrusi, sovietmečiu veikusi radiotechnikos matavimo prietaisų gamykla, vadinama tiesiog „555“ gamykla. Vis dėlto dažnai pagal pirminę paskirtį nereikalingos erdvės įrenginėjamos gana stichiškai. Situacija pasikeitė, kai rinkoje atsirado tik loftų vystyme besispecializuojanti kompanija „Concept Lofts“. Sėkmingai įgyvendinant projektus, visiškai renovuojami tarybinio laikotarpio pramonės pastatai, aplinka pritaikoma gyvenimui, vystomi inžineriniai tinklai. Vilniuje „Concept Lofts“ rūpinasi projektais „Soho Lofts“ metalo staklių šlifavimo gamykloje bei „Radio Lofts“ radioelektronikos gamykloje „Elfa“.
Taip pat verta paminėti sostinėje vykdomą projektą „Loft town“. Pastatai ties Kalvarijų ir Kareivių gatvių sankryža Vilniuje primins miestą mieste: čia bus suformuoti įvairaus dydžio butai, studijos, loftai, darbui skirtos patalpos bei prekybiniai plotai. „Loft Town“ projektas įsikurs buvusioje „Kuro aparatūroje“, kuris virs pirmuoju loftų miestu Rytų Europoje. Tai beveik 50 000 kvadratinių metrų buvusių gamyklos statinių. Projekto autorius – architektas Remigijus Bimba – koncepciją tobulino daugiau nei pusantrų metų.
Kaune loftų projektai plėtojasi šiek tiek lėčiau nei sostinėje. Bene pirmieji gamykliniai butai įrengiami Žaliakalnyje, dviejų aukštų pastate. Tai 1958 m. statytas gamybinės paskirties pastatas, kuriame jau senokai nebevyksta gamyba. Nestandartinių butų įrengimo darbai, galima sakyti, jau pabaigti, siūlomos erdvės nuo 38 iki 300 kvadratinių metrų, parduodamų patalpų aukštis 5,2–5,5 metro, idealiai tinka įrenginėjant antresoles.
Kauniečiai naujam gyvenimui prikėlė apgriuvusias, dar caro laikais statytas kareivines, kuriose įsikūrė nemažai laikinosios sostinės meno pasaulio atstovų. Projekto vadovas A. Kančas apie Žemųjų Šančių projektą kalbėjo: „Išlikę vertingo architektūrinio – urbanistinio ansamblio pastatai šiuo metu yra prikeliami naujam gyvenimui, juose įrengiami butai, tvarkoma aplinka ir formuojamas naujas gyvenamųjų pastatų kvartalas, kuriam išskirtinumo ypač suteikia XIX a. architektūros pastatai.“ Interjero dizainerė Aura Draugelė viename interviu prisipažino, jog vienas svarbiausių aspektų, lėmusių apsisprendimą apsigyventi kaunietiškame lofto tipo bute, buvo raudonų plytų sienos. Senovinių raudonų plytų faktūra interjere sudaro išties puikų ir originalų derinį.
Neseniai Kaune duris atvėrė nauja renginių vieta „Gargaras“. Pasilinksminimų vieta įsikūrė bankrutavusiame kailių siuvimo fabrike „Vilkas“. Kartu su naujuoju klubu kuriasi dizaino, meno ir kūrybos centras „Büro“ – darbo, kultūros ir gyvenimo erdvė moderniam miesto žmogui. Greta salonų, biurų, parduotuvių loftais virtusiame fabrike išsiteks dvi naktinio klubo salės, vieta poilsiui, du barai bei interaktyvios erdvės.
Pasidalinkite su draugais
Aut. teisės: VDU žurnalas „Sesija“ Autoriai: Simona Čižikaitė
