Mirtingiausios statybos, kainavusios tūkstančių gyvybių. Vienos jų pražudė 120 000 gyvybių (Foto, Video) ()
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
5. „Vanago lizdo“ tunelis, JAV
Žuvusiųjų skaičius: nuo 470 iki 1000
Norėdama gaminti elektrą pasroviui, buvo nuspręsta nukreipti Naująją upę, kad pagerėtų jos energijos gamybos galimybes. Nuo 1927 m. buvo pradėtas kasti 4,8 km ilgio tunelis, nukreipiantis upę po Gauley kalnu.
Iš maždaug 5000 vyrų, kurie dirbo projekte, apytiksliai 2 900 dirbo tunelyje. Kasdami tunelį, jie rado sicilio mineralų telkinį, kurio dulkės sukėlė silikozę (plaučių liga), kuri nusinešė mažiausiai 764 darbuotojų gyvybes ir tikriausiai daug daugiau.
4. Baltosios-Baltijos jūrų kanalas, Rusija (tuomet SSRS)
Žuvusiųjų skaičius: 12 000–25 000
Kanalas jungia Baltąją jūrą - Baltijos jūra, dalis kanalo eina Onegos ežeru. Iš viso 227 km ilgio kanalo projektui įgyvendinti reikėjo iš viso 126 000 darbininkų. Daugelis darbuotojų buvo politiniai kaliniai, o darbo sąlygos buvo siaubingos, su primityviais įrankiais ir nedaug saugos priemonių. Daugelis kalinių mirė nuo bado, šalčio ir fizinio išsekimo.
Kanalas statytas 1931–1933 m. Jo ilgis 227 km, iš jų 37 km skalingame grunte. Turi 19 šliuzų, 49 vandens užtvankas, 15 sutvirtinimų. Josifo Stalino įsakymu jį reikėjo pastatyti labai greitai, per 24 mėnesius ir pigiai, vietoj geležies ir gelžbetonio naudoti medieną, o jo statyboje naudoti Gulago kalinių darbo jėgą.
Kanalo atidaryme 1933 m. gegužės 1 d. dalyvavo pats Stalinas. Tarybinė valdžia šitą statybą įsivaizdavo kaip pirmojo penkmečio sėkmę. Iš tikro projektas galiausiai žlugo. Tūkstančių kalinių darbas nuėjo veltui – kanalas pasirodė pernelyg seklus (apie 3,5 metrų gylio), kad juo būtu galima perkelti didelius karinius krovinius tarp Baltosios ir Baltijos jūrų, o iš Baltosios jūros per Arkties vandenyną į žemyną.
3. Panamos kanalas, Panama
Žuvusiųjų skaičius: mažiausiai 27 500
Panamos kanalas buvo pastatytas keliais etapais ir tapo vienu svarbiausių tarptautiniu laivybos objektų. Projektą inicijavo Prancūzija – ji kanalo darbus pradėjo 1881 m., tačiau sustojo dėl inžinerinių problemų, bankroto ir didelio darbuotojų mirtingumo. JAV projektą perėmė 1904 m., kuri kanalą užbaigė atidarė 1914 m. rugpjūčio 15 d.
Apskaičiuota, kad nuo 1881 m. iki 1904 m., prancūziško statybos etapo metu, žuvusiųjų skaičius buvo mažiausiai 22 000. Daugiausiai darbininkų mirė nuo maliarijos ir geltonosios karštinės.
Tikrąjį skaičių sunku nustatyti, nes prancūzai fiksavo tik jų ligoninėse įvykusias mirtis.
Po to, kai 1904 m. JAV perėmė kanalo statybos kontrolę, nuo ligų ir nelaimingų atsitikimų mirė dar maždaug 5 609 darbininkai.
2. Birmos geležinkelis, Mianmaras (tuomet Birma) ir Tailandas
Žuvusiųjų skaičius: 90 000 civilių ir 12 400 (galimai 16 000) karo belaisvių
Šį 415 km ilgio geležinkelį, žinomą pravarde „Mirties geležinkelis“, 1942-1943 m. pastatė japonai, norėdami aprūpinti karius ir atsargas okupuotoje Birmoje Antrojo pasaulinio karo metais. Vietiniai gyventojai ir karo belaisviai buvo priversti dirbti geležinkelio statyboje.
Apskaičiuota, kad apie 60 000 sąjungininkų karo belaisvių buvo „paskatinti“ dalyvauti, o statybų metu žuvo mažiausiai 12 400 žmonių. Daugelis nuostolių buvo siejami su badavimu, japonų žiaurumu, ligomis ir išsekimu.
Filmas „Tiltas per Kwai upę“ įamžino karo belaisvių kovą per šį siaubingą istorijos laikotarpį. Kai kurie kritikai sako, kad šis filmas iš tikrųjų neparodo tikrųjų žiaurių kalinių darbo sąlygų.
1. Sueco kanalas
Žuvusiųjų skaičius: apskaičiavimai labai skiriasi, tačiau kai kurie teigia, kad daugiau nei 120 000 nuo senovės Egipto laikų
Kitas nepaprastai mirtinas statybų projektas yra Sueco kanalas. Nors skaičiavimai labai skiriasi, visuotinai pripažįstama, kad statant jį tikriausiai mirė tūkstančiai darbuotojų.
Kanalas įvairiais būdais buvo statomas nuo senovės Egipto laikų.
Didžiąją dalį dabartinės infrastruktūros pastatė Prancūzijai priklausanti Sueco kanalo įmonė, 1869 m. baigusi 193 km ilgio kanalo statybą tarp Viduržemio jūros ir Raudonosios jūros.
Šiame statybos etape buvo remtasi priverstiniu darbu ir daugelis mirė nuo plaučių ligų, dizenterijos, hepatito, raupų, tuberkuliozės ir fosforo poveikio. Kanalas vis dar reikalauja gyvybių ir šiandien.
Tūkstantmečiais neturėdami patikimų šaltinių, greičiausiai niekada nesužinosime apie galutinį žuvusiųjų skaičių.
