Nuo 1897 m. iki 1930 m. JAV didmiesčio kalvota topografija buvo radikaliai pakeista dėl daugybės pertvarkymų, kurie tuo metu buvo didžiausi miesto reljefo pokyčiai pasaulyje.

Sietlo, didžiausio Vašingtono valstijos miesto, centras yra sąsmaukoje tarp pagrindinio miesto uosto – Elioto įlankos ir gėlo Vašingtono ežero. Capitol Hill, First Hill ir Beacon Hill kartu sudaro kalnagūbrį palei šią sąsmauką. Be to, tuo metu, kai buvo įkurtas miestas, stačios Denny kalvos stovėjo vietovėje, dabar žinomoje kaip Belltown arba Denny Regrade.

Kalvų sulyginimo strategija buvo priimta dėl vienos pagrindinės priežasties – ekonomikos. Idėja buvo tokia, kad pertvarkius žemę miestas taptų patrauklesnis komerciniam vystymui. Pirmieji miesto planuotojai tikėjo, kad jei gatvės būtų taisyklingais kampais ir vienodo aukščio, verslas klestėtų.

Kurdami Sietlą inžinieriai ir darbininkai perkėlė kalnus, tiesino upes, lygino kalvų šlaitus, iškasė kanalizaciją, tiesė asfaltuotus kelius ir raižė kanalus.

Kaip rašė Clarence'as Bagley savo 1916 m. Sietlo istorijoje: „Nė vienas didelis Amerikos žemyno miestas neįveikė tiek daug natūralių kliūčių, su kuriomis susiduriama augant miestui“. Bagley padarė išvadą, kad Sietlas tiesiogine prasme buvo „vienas didžiulis regeneracijos projektas“.

Šie kalvų sulyginimo projektai prasidėjo po 1889 m. gaisro, sunaikinusio didžiąją dalį Sietlo miesto centro mažmeninės prekybos rajono. Po gaisro miesto inžinierius R. H. Thomsonas inicijavo ambicingą planą atgaivinti miestą.

Jis įtikino savivaldybės valdžią išlyginti kalvas, užpilti potvynių užliejamas zonas, ištiesinti Duvamišo upę ir sujungti Kedro upės baseiną. Dauguma šių projektų buvo baigti 1890–1930 m., kai Sietlas buvo viena milžiniška statybų aikštelė.

Sietlas turėjo keletą pertvarkymo projektų, tačiau vienas iš svarbiausių buvo Denny Regrade (Denny buvo kalva), kuris buvo baigtas dviem etapais.

Denny Regrade Nr. 1 (1908–1911) projekto metu, buvo nulyginta visa arčiausiai krantinės esančios kalvos pusė, apimanti maždaug 27 miesto kvartalus, besitęsiančius nuo Pine Street iki Cedar Street ir nuo Antrosios iki Penktosios Aveniu. Tam iš Union ežero per dieną buvo išpumpuojama 75 708 m³ vandens, kuris vandens čiurkšlių pavidalu buvo nukreiptas į kalvą, o paskui tuneliais nutekėdavo į Elioto įlanką.

Didžioji dalis pertvarkymo motyvų buvo padidinti žemės vertę, tačiau atsivėrusi vietovė – šiandieninio Beltauno širdis – buvo palikta kaip juosta, nuo didžiosios dalies likusios miesto dalies atkirsta likusios rytinės kalvos pusės.

Tęsinys kitame puslapyje:

Tuo tarpu nekilnojamojo turto savininkai ir investuotojai nesiryžo statyti likusioje kalvos dalyje, nes manė, kad tikėtina, kad jų pastatai galiausiai bus sunaikinti kitame pertvarkymo etape, kuris tuo metu jau buvo gerokai įsibėgėjęs.

Atrasis etapas – Denny Regrade Nr. 2, buvo pradėtas 1929 m. vasarį ir truko 22 mėnesius. Šį kartą buvo pasitelkti elektriniai kastuvai, kai žemė konvejerio juostomis buvo gabenama į krantinę, po to buvo kraunama ant specialiai sukurtų talpų ir nuleidžiama į gilų vandenį.

Talpos buvo specialiai sukurtos taip, kad apvirstų kontroliuojamu būdu. Jose buvo vandens čiaupai, todėl vieną pusę buvo galima užpildyti vandeniu. Per tris minutes jis apvirsdavo, išmesdavo savo krovinį ir pati pakildavo į vetikalią padėtį.

Daugybė pertvarkymų išlygino kelių takus, nugriovė Denny Hill ir didžiąją Džeksono kalvos dalį (kurios likutis išliko Main Street tarptautiniame rajone) pavertė beveik kanjonu tarp First ir Beacon Hills. Iš viso buvo perkasta maždaug 45 400 000 t žemių, iš kurių buvo suformuotas sąvartynas miesto pakrantėje ir pramoniniame kvartale, dabar žinomame kaip SoDo, ir pastatyta Uosto sala, tuo metu didžiausia žmogaus sukurta sala pasaulyje.

Pasidalinkite su draugais

Šaltiniai:

Rare Historical Photos

Aut. teisės: MTPC

Komentarai ()