Kalbama ne apie pasidavimą mūšio lauke, bet, veikiau, apie radikalios pozicijos „viskas arba nieko“ atsisakymą

Romos katalikų popiežiaus Pranciškaus pareiškimas apie „baltą vėliavą“ Ukrainai, išaiškintas kaip pasiūlymas pasiduoti, nedelsiant sulaukė atsako tiek Kyive, tiek ir Briuselyje, tai yra NATO. Visgi, solidari atsakomybė — nepopuliari tezė pasaulyje, kur visi siūlo pasaulį dalinti tik į „šviesą“ ir „tamsą“, galiausiai gali pasirodyti produktyviausiu veikimo keliu.

„Stipresnis tas, kas vertina situaciją, galvoja apie žmones, kam užtenka vyriškumo iškelti baltą vėliavą ir pradėti derybas“, — pasakė popiežius Pranciškus interviu Šveicarijos televizijos kompanijai RSI, vertindamas situaciją Ukrainoje.

„Derybos — drąsus žodis. Kai matote pralaimėjęs, kai reikalai nelabai gerai klojasi, jums reikia išdrįsti derėtis. Jums gėda, tačiau kiek mirčių tai atneš? Derėkitės laiku ir ieškokite kokios nors šalies, kuri veiktų kaip tarpininkas. Nesigėdykite derėtis, kol situacija nepablogėjo.

Derybos — tai niekada nėra kapituliacija. Tai drąsa šalies neprivesti iki savižudybės“, — paaiškino jis.

Vėliau Vatikano spaudos tarnybos vadovas Matteo Bruni pasistengė paaiškinti — visų pirma, pontifikas perėmė klausimą iš žurnalisto, kuris pirmas ir panaudojo žodžių junginį „balta vėliava“; antra, jis baltą vėliavą turėjo omenyje būtent kaip derybų simbolį.

Balta vėliava — visų pirma, parlamentaro, ir tik paskui kapitulianto simbolis; tačiau dauguma klausytojų šį vaizdą suprato taip, kaip buvo paprasčiausia. Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis nepagarbiai atsiliepė apie juos kaip apie „virtualų tarpininkavimą kažkur už 2500 kilometrų“, Ukrainos URM vadovas Dmitrijus Kuleba atsakė tiesiai: Ukraina nekels baltos vėliavos, o stipresnis — „tas, kuris mūšyje tarp gėrio ir blogio laikosi gėrio pusėje, o ne stengiasi pastatyti juos ant vieno laiptelio ir vadinti tai derybomis“. Apie tai, kad „niekam nė į galvą neateina pasiduoti“, pareiškė ir Ukrainos graikų apeigų katalikų (unitų) cerkvės vadovas Svjatoslavas Ševčukas. Galiausiai, NATO generalinis sekretorius Jensas Syoltenbergas irgi pareiškė, kad „dabar ne metas kalbėti apie ukrainiečių kapituliaciją“ ir kad „taikus bei ilgalaikis sprendimas“ priklauso nuo Ukrainos atkaklumo mūšio lauke, o tai reiškia, nuo karinio jos palaikymo.

Turbūt pirmą kartą tokiu lygiu buvo garsiai išsakyta tiesioginė — kaip tai savo laiko buvo vadinama Rusijoje, atiduodant Chersoną — „nepaprastų sprendimų“ rekomendacija Ukrainai.

Šie žodžiai buvo suvokti kaip netikėtas aršumas.

 

Visi atsimena, kaip popiežius Pranciškus fotografavosi su Ukrainos vėliava,

kai jis 2022 metais pamoksle pavadino įsiveržimą „žiauria agresija prieš Ukrainą“ ir „beprasmėmis skerdynėmis su kasdienėmis žmogžudystėmis ir žvėriškumais“. Tuo labiau, kad popiežiaus žodžiai rimavosi su tomis pačiomis dienomis Vengrijos premjero Viktoro Orbano anonsu: jis paviešino Donaldo Trumpo pažadą nustoti finansuoti Ukrainos armiją, jei laimės prezidento rinkimus.

Rinkimai JAV įvyks šių metų lapkritį, ir nemenka galimybė, kad Trumpas grįš į Baltuosius rūmus; respublikonų nominacija jam faktiškai garantuota. Trumpas ne kartą sakė ketinantis nutraukti karinius veiksmus Ukrainoje per 24 valandas ir žino, kaip tai padaryti. Kaip žinia, jis nepatenkintas tuo, kad JAV apmoka Europos saugumą, negana to, jis jau grasino, kad JAV pasitrauks iš NATO, ir Europoje tai vertina ganėtinai rimtai. Bendrai, Donaldas Trumpas veikiausiai ketina elgtis kaip daugiavaikis tėvas, kuris tiesiog diržu susipešusias atžalas išvaiko po kampus, nesigilindamas, kas pirmasis pradėjo konfliktą. Tad ir popiežiaus Pranciškaus pareiškimas gali atrodyti kaip moralinis Kyivo parengimas prievartiniam pozicijų praradimui. Nors, žinoma, vargu ar Vatikanas šiuo atveju derina savo veiksmus su Trumpo administracija.

Tačiau visgi pontifiko žodžiai — geras pretekstas dar kartą pamąstyti apie galimus taikaus susitarimo parametrus. Šiaip jau jis nesakė, kad Ukraina pralaimi jau dabar, o apie tai, ką reikia daryti, pajutus pralaimėjimą. Taika — ne šiaip ugnies nutraukimas, o sukūrimas taisyklių, kuriomis visi sutinka vadovautis bendraudami ir taikiai sugyventi.

Taip, dabar nė vienas iš svarbiausių konflikto dalyvių nepanašus į šalį, kuriai iš viso tokių taisyklių sukūrimo reikėtų — retorika veikiau tokia, kad jie viename ir tame pačiame pasaulyje drauge nė nesirengia gyventi. Maskva, kaip kartoja Vladimiras Putinas, tebereikalauja patenkinti jos sąlygas, Kyivas irgi nesirengia ką nors svarstyti, kol Rusijos pajėgos nebus išvestos už 1991 metų Ukrainos teritorijos ribų. Nepaisant neseniai rusų armijos užimtos Avdijivkos, nė viena iš pusių šiuo metu mūšio lauke neturi lemiamos persvaros, o kalbant apie Trumpą, tai jam pirmiausia dar reikia laimėti rinkimus.

Tokiomis sąlygomis šalys baiminasi, kad pati derybų iniciatyva bus suprasta kaip visiškos ir besąlygiškos kapituliacijos prologas.

Tačiau konfliktas jau tapo tokio egzistencinio masto ir pobūdžio, kad jo dalyviai, atrodo, įsijautę pamiršo ar nenori matyti: visuose konfliktuose dauguma yra žiūrovai, visai neprivalantys stoti kieno nors pusėn.

Popiežius Pranciškus kalbėjo apie „žiaurią agresiją“, tačiau jis viename interviu pateikė ir nuomonę kažkokio „išmintingo diplomato“, kuris, dar likus keliems mėnesiams iki specialiosios operacijos, sakė jam apie tai, kad „NATO loja prie Rusijos durų“ ir kad ši situacija „gali sukelti karą“. Nesvarbu, ar šis anoniminis „diplomatas“ iš viso egzistuoja, tačiau sprendžiant iš visko, toks nerimas būdingas ir pontifikui. O tai reiškia, kad jis bent jau mano, kad Vakarai iš dalies dėl to atsakingi (suprantama, vengdamas tiesioginių kaltinimų). Pavyzdžiui, už tai, kad nepakankamai stengėsi užkirsti kelią ginkluotam konfliktui, kurias brendo jo akyse kelis metus, ir laiku nepaaiškino Ukrainos valdžiai, kaip Vakaruose dabar priimta elgtis su tautinėmis mažumomis.

„Nors esame rusų kariuomenės brutalumo ir žiaurumo liudininkai, — pasakė jis tame pat interviu, — privalome stengtis problemų nepamiršti ir siekti jas išspręsti“.

Solidari atsakomybė — nepopuliari tezė pasaulyje, kol kas padalintame barikadomis, kurių abiejose pusėse pasaulį dalinti tik į „šviesą“ ir „tamsą“. Ši atsakomybė neapsiriboja vien kovinių veiksmų pradžios momentu, o taikytina ir tam, kas buvo prieš ir, svarbiausia, po jo. Taikūs piliečiai, vaikai, žūsta ir Odesoje ir Donecke, ir negalima sakyti, kad štai šios mergaitės mums gaila, o anai taip ir reikėjo. Toks metodas gali būti produktyviausias.

 

Kalbama ne apie pasidavimą mūšio lauke, o, veikiau, apie radikalios „viskas arba nieko“ pozicijos atsisakymą.

Romos popiečius, kaip konfesijos lyderis nesvarsto „įtakos zonų“ ir kitomis geopolitinio pseudomokslo kategorijomis, jo, teoriškai, išvis neturėtų jaudinti net valstybių egzistavimas planetoje. Vietoje to jis siūlo galvoti apie žmones, kurių gyvenimus politikai turi gerinti, o vietoje to blogina, vaizduodami istorinio internete forumo reguliuotojais.

Galima ilgai ir atkakliai ginčytis, „kas pirmas pradėjo“, ir tais ginčais nusikelti nors ir į XIII amžių, tačiau kokia prasmė, jei milijonai žmonių jau neteko namų, darbo, sveikatos, gyvybės? Tai jau įvyko. Didelė pagunda tęsti kovos veiksmus be galo, viliantis, kad priešininkas anksčiau ar vėliau nusilps ir taip laimėti, tačiau baigtis nėra aiški niekam, o nuostoliai tik augs. Konflikto tęsimą grindžiant senais ginčais, politikai tik perkelia atsakomybę vienas kitam ir tiek, nors prisiimti atsakomybę — tai būtent ir yra suaugusio žmogaus ir brandaus politiko požymis.

Mes taip ilgai gynėme Antrojo pasaulinio karo pamokas, kad beveik pamiršome apie Pirmojo, iš kurių svarbiausia, kad nugalėtojai, apdėdami nugalėtąjį duokle, neatimti iš jo visko, kad ir kaip norėtųsi keršto; iš to kyla tik neapykanta, revanšizmas ir kaip pasekmė — kitas, dar kruvinesnis, karas. Kad to nevyktų, reikia, kad galiausiai kiekvienas gautų kažką, ką galėtų traktuoti kaip pergalę, bet tuo pat metu ir ko nors atsisakytų. Sudėtingiausia — suprasti, kad procesas gali būti tik abipusis, ir nuolaidų turi imtis ir Kremlius, ir Kyivas, ir Briuselis. Pavyzdžiui, Rusijos pripažinimas, kad ukrainiečiai ne „sulenkėję rusai“, o visavertė tauta, turinti teisę savarankiškai spręsti savo likimą, būtų visiškai simetriškas atsakas į rusų Ukrainoje pripažinimas tautine mažuma, nusipelnančia tam tikrų teisių rinkinio, kad ir į tą pačią kalbą. Ir, tarkime, NATO atsisakymas dislokuoti kariuomenę Ukrainos teritorijoje ir amerikiečių branduolinį ginklą Europoje irgi neatrodo pernelyg aukšta kaina už tūkstančius išsaugotų gyvybių.

Vyriška pokalbį pradėti ne nuo aiškinimosi, „kas teisus“, o nuo savo klaidų pripažinimo ir pasirengimo jas ištaisyti; nuo savo ambicijų kainos pripažinimo pernelyg aukšta akivaizdžiai neįgyvendinamų tikslų atsisakymo; galiausiai, parodant tarpusavio didžiadvasiškumą ir leidžiant oponentui išsaugoti veidą prieš savo tautą. Manytina, tokį vyriškumą ir turėjo omenyje popiežius Pranciškus. Tai sudėtingiausias vyriškumas.

Michail Ševčuk
republic.ru