Demonstratyvus atsisakymas kokį nors įvykį vertinti kaip rimtą ir neeilinį — vienas iš mėgiamiausių Rusijos valstybinių piarininkų triukų

Po liepos 8 dienos smūgio į „Ochmatdet“ Kyivo vaikų ligoninę, Rusijos propaganda tvirtina, kad raketa buvo ukrainiečių (kartą, dukart, triskart, keturiskart). Tačiau kai kurie žemėlesnio statuso propagandistai gali sau leisti spjauti į Ženevos konvenciją — ir pasirengę pripažinti, kad raketa buvo rusų. Bendra jų žinia maždaug tokia: tai karas, kare visko būna — nieko tokio.

Demonstratyvus atsisakymas kokį nors įvykį vertini kaip rimtą ir neeilinį — vienas iš mėgiamiausių Rusijos valstybinių piarininkų triukų (vienas, du, trys). Pavyzdžiui, prezidento atstovas Dmitrijus Peskovas, nematė „nieko neįprasto“ nei įsiveržimo į Ukrainą išvakarėse, nei iš karto po jo įvykusio rublio smukimo metu.

Bet dar dažniau pastebimas „eilinių žmonių“ įsitikinimas, kad „nieko tokio“ nevyksta. Taip dažnai, kad, kad štai, jau ilgiau nei du metus tuos „eilinius žmones“ reguliariai pajuokia: „Oi, o kas nutiko? Lyg ir nieko tokio — o vyrą kažkodėl mobilizavo, kaimynas žuvo, brolis išvyko ir nesikalba, o ir kiaušiniai pabrango“.

Be to, „nieko tokio“ — dalis raminimosi formulės: „Man nieko nenutiks, aš juk niekuo tokiu neužsiimu“.

Naujas „Signalas“ — apie tai, kodėl mums atkakliai norisi tikėti, kad nieko tokio nevyksta.

„Nieko tokio“

Žurnalistai, ekspertai ir netgi politikai vis dažniau kalba, kad pasaulyje įsižiebė polikrizė. Tai reiškia, kad beveik visos pasaulio dalys vienu metu susiduria su daugybe tarpusavyje susijusių problemų. Demokratijos krizė sukelia karą, karai sukelia ekonominį nestabilumą, savo ruožtu sukeliantį humanitarines katastrofas. Ir visa tai — kintančio klimato fone.

Nuo 2022 metų sociologinėse apklausose reguliariai fiksuojama, kad apie 60 ％ rusų patiria nerimo priepuolius (vienas, du). Dauguma baiminasi ateities. Ir kuo daugiau tragiškų įvykių (pavyzdžiui, teroro aktų ar gamtinių katastrofų) — o tiksliau, kuo daugiau žmonės apie juos sužino, — tuo aukštesnis nerimo lygis.

Londono ekonomikos mokyklos sociologijos profesorius Stanley'is Cohenas pačioje XXI amžiaus pradžioje iškėlė prielaidą, kad pagrindinis žmogaus informacinėje visuomenėje įgūdis — išmokti ignoruoti nereikalingą informaciją, taip sumažinant savo nerimą.

Tik problema, kad abejingumas kitiems — toks pat vertingas politinis aktyvas, kaip ir aktyvus veikimas. O tai reiškia, kad netrūksta žaidėjų, kuriems labai naudinga įtikinėti žmones, kad „nieko tokio“ nevyksta.

Vienas iš gruziniško „užsienio agentų“ įstatymų iniciatorių Kacha Kaladzė skelbė, kad jo bendražygiai valdžioje „nedarė nieko tokio“, kad užsitarnautų tarptautines sancijas. Britanijos premjeras Borisas Johnsonas ir JAV prezidentas Donaldas Trumpas stengėsi nekreipti dėmesio į kovido pandemiją. Kinijoje draudžiama publikuoti bet kokią informaciją apie kruviną Tiananmenio aikštės protestų 1989 m. numašinimą (yra netgi toks memas: „birželio 4 dieną Tiananmenyje nieko neįvyko“). Galiausiai, transnacionalinės naftos kompanijos, lobuodamos antiekeologinius įstatymus, skiria milijonus dolerių stambiai medijai, užsakytiems pabrėžtinai skeptiškiems straipsniams apie klimato kaitą.

Rusijos propaganda tokiais instrumentais irgi naudojasi. Jau pasakojome apie naujakalbę: „pokštelėjimas“, „neigiamas augimas“, „vandens lygio pakilimas“, „kariuomenės pergrupavimas įvairiomis kryptimis“. Sumenkinus reiškinio mastą, susidaro įspūdis, kad nieko ir neįvyko.

RAND Corporation analitikai dar prieš dešimt metų atkreipė dėmesį į rusiškos propagandos „slopinantį“ potencialą. Ji rusams siūlo pasaulio vaizdą, kur joks neigiamas įvykis iš principo niekam nedaro įtakos.

Kodėl rusai pasirengę patikėti, kad „nieko tokio“ nevyksta?

Todėl, nes jiems atrodo, kad pripažinti kitaip – pavojinga ir bereikalinga.

Ilgai manyta, kad visi žmonės siekia saugumo, o todėl visada nori žinoti apie potencialias grėsmes. Tai buvo vienas iš paprastų alarmistiškos žiniasklaidos populiarumo paaiškinimų: neva, baimės jausmas verčia skaitytojus ar klausytojus aktyviau naudoti turinį.

Visgi pastaraisiais metais mokslininkai kelia idėją, kad priežastis ne visai ta (vienas, du). Kaip aiškina psichologė Joan Emerson, susidurdami su negatyvia ir nerimą keliančia informacija — „kažkuo tokiu,“ — žmonės geroka dažniau „užsidaro į neigimą“. Tai vyksta todėl, kad mintis apie įprastinės gyvenimo tėmės sutrikimą kelia pernelyg didelį nerimą.

Sociologinių apklausų duomenimis, apie 90 ％ žmonių nenorėtų žinoti apie būsimus negatyvius savo gyvenimo įvykius. Nuo 40 iki 70 ％ — ir apie pozityvius. Žmonės noriai skaito blogas naujienas apie kitus, tačiau nedaugelis nori galvoti apie nuosavas rizikas.

Tokiam elgesiui tyrėjai randa dešimtis priežasčių. Visų pirma, kai kurie žmonės linkę tikėti geru. Jie pervertina savo galimybes, savo sėkmę ir aukštesniųjų jėgų globą — ir numenkina negatyvių išorinių faktorių įtaką savo gyvenimui.

Kiti žmonės nemaloniose naujienose nuoširdžiai nemato „nieko tokio“. Ne todėl, kad neigia patį faktą, kad įvyko kažkas siaubingo. Priešingai, apatija veikiau randasi dėl siaubingų įvykių pertekliaus. Priprato, suvokimas atbuko.

Trečia galima priežastis — bejėgiškumas ir pyktis: „Vėl apie tuos politinius nusikaltėlius/pabėgėlius/dar kažką, o juk problemų turi ne jie vieni, manimi kad kas pasirūpintų“. Pripažinti, kad tau irgi gali kas panašaus nutikti ir tu negali tam užkirsti kelio, pernelyg baisu — ir „stručio efektas“ suveikia kaip apsauginis mechanizmas, nes kitų nėra (vienas, du, trys).

Pripažinti, kad „kažkas vyksta“, ne šiaip nemalonu. Trumpoje perspektyvoje tai netgi pavojingiau, nei nepripažinti. Represijų griežtėjimas ir plitimas, pilietinių laisvių apribojimas arba, pavyzdžiui, nuolat augančios kainos, rusus, be abejonės, neramina. Tačiau kalbantis apie tai rizikuoja susidurti su nepritarimu ar netgi tomis pačiomis represijomis.

Atrodo, Rusijos visuomenėje asmeninį saugumą garantuoja ne prolemos žinojimas, o gebėjimas ją ignoruoti. Žinoma, tai melaginga racionalizacija: pasislėpti nuo valstybinio persekojimo nepavyks nei apsimestiniu abejingumu, nei netgi atsisakius potencialiai „pavojingo“ aktyvumo.

Neįmanoma „nieko tokio nedaryti“, nes neįmanoma iš anksto žinoti, kas būtent „kažkuo tokiu“ taps.

Apsikeisdami frazėmis „nieko tokio neįvyko“, žmonės ne tiek stengiasi paveikti pašnekovą, kiek nusiraminimo ieško patys. Girdi, sutikite su manimi, patvirtinkite, kad viskas ne taip baisu, — nors iš tiesų netgi labai baisu.

Kiek galima neigti realybę?

Sprendžiant iš visko, ganėtina ilgai.