Naujas karas iki 2030-ųjų? Kertasi dvi branduolinės valstybės ()
Ladako regionas yra beveik apleista uolėta dykuma ir Indijos ir Kinijos nesutarimų taškas, kuriame nuolat vyksta susirėmimai. Problema ta, kad abi valstybės turi branduolinį ginklą.
© cell105 (CC BY 3.0) | https://commons.wikimedia.org/wiki/File:Indian_Army_T-90.jpg
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
„Focus“ išsiaiškino, ar daugiausiai gyventojų turinčios pasaulio valstybės eis taikos keliu, ar mūsų laukia branduolinis karas dėl dykumos Azijos centre.
Indijos užsienio reikalų ministras Subrahmanyamas Jaishankaras sakė, kad 75 % klausimų, susijusių su karių išvedimu ginčijamame Ladako regione, jo šalis ir Kinija išsprendė.
Ši beveik apleista uolėta dykuma pastaraisiais metais tapo dviejų branduolinių valstybių konfrontacijos epicentru. Per pastaruosius ketverius metus įvyko net keli susirėmimai tarp Indijos ir Kinijos Liaudies Respublikos karių, kurių metu abi pusės neteko karių.
Karas su lazdomis ir akmenimis
2020 m. birželio mėn. Kinijos Liaudies išlaisvinimo armijos (PLA) kariai Galvano slėnyje, Ladako regione, kirto vadinamąją faktinės demarkacijos liniją ir įsivėlė į susirėmimą su Indijos kariuomene.
1996 m. šalys pasirašė susitarimą uždrausti naudoti šaunamuosius ginklus regione, todėl Kinijos kariuomenė buvo ginkluota... lazdomis, pagaliais, durtuvais ir kitais šaltaisiais ginklais. Šiame viduramžių mūšyje žuvo kelios dešimtys karių iš abiejų pusių. Dar daugiau sužeistų. Tai buvo pirmasis mirtinas susirėmimas tarp abiejų šalių per 45 metus.
O po pusmečio, 2021-ųjų sausį, įvyko dar vienas toks susidūrimas. Situacija paaštrėjo ir tų pačių metų rugsėjį regione nuaidėjo šūviai iš šaunamųjų ginklų, sulaužę 1996 m. susitarimą. Tačiau tai baigėsi abiejų pusių karių išvedimu.
|
O 2022 m. gruodį, apsiginklavę vinimis, tazeriais ir kitais nešaunamaisiais ginklais, Kinijos kariai pamėgino naują puolimą. Šį kartą aukų nebuvo.
Kas yra Ladakas ir kodėl kilo konfliktas?
Indija ir Kinija yra branduolinės valstybės. Todėl jų tarpusavio konfrontacijos eskalavimas grasina žmonijai branduoliniu karu.
Abiejų valstybių karinė-politinė vadovybė, žinodama šį faktą, siunčia savo karius kovoti su priešu lazdomis, kad išvengtų realaus visaverčio ginkluoto konflikto, tačiau kiek ilgai šalys galės žaisti tokį karinį žaidimą?
O kam joms taip reikalingas Ladako regionas, kur žiemą oro temperatūra dažnai nukrenta žemiau 40laipsnių šalčio, o vasarą smėlėtas ir akmenuotas paviršius primena mėnulio peizažus?
Faktas yra tas, kad konflikto šaknys yra toli už regiono, dėl kurio šalys kovojo 1962 m., ribų. Tai buvo vienintelis karas tarp šiuolaikinės Indijos ir Kinijos. Ir jau tada stebėtojai pastebėjo, kad Ladako kontrolė yra tik raktas į daug didesnes galimybes.
1962 m. Kinija užėmė rytinę regiono dalį ir suformavo Aksai Čino provinciją (indai ją vadina Rytų Ladaku). Todėl tikroji valstybių siena pasislinko ir vadinama faktine demarkacijos linija, kadangi tarptautinės bendruomenės oficialiai pripažintų valstybių siena eina okupuotos Kinijos Liaudies Respublikos teritorijoje.
Po to per ateinančius dešimtmečius padėtis stabilizavosi. Pati Indija pradėjo daugiau dėmesio skirti savo vakarinėms sienoms. Kinija taip pat sutelkė dėmesį į vidaus politiką ir nukreipė savo pastangas tapti „pasaulio gamykla“. Svarbus dalykas: 1964 m. Kinija ir 1974 m. Indija tapo branduolinėmis valstybėmis. Nuo to laiko susišaudymai nutrūko ir Ladako regione.
Tačiau 2020 metais Kinijos pajėgos nusprendė pademonstruoti minėtą kūrybiškumą ir atlikti karinę operaciją nenaudodama šaunamųjų ginklų. Kas pasikeitė per pastaruosius metus, kai Pekinas nusprendė nekreipti dėmesio į eskalavimo grėsmę su savo branduoline kaimyne?
Šliaužiantis užėmimas jūroje ir sausumoje
Pastaraisiais dešimtmečiais Kinija nuosekliai vykdė visų transporto arterijų, besiribojančių su jos sienomis, kontrolės politiką. Tai daugiausai vyksta vakarinėje Ramiojo vandenyno dalyje. Ten Kinija palaipsniui didina savo buvimą neutraliuose vandenyse ir kaimyninių šalių ekonominėje zonoje.
Viskas vyksta labai palaipsniui – iš pradžių kinai pradeda naudoti jūrą komerciniais tikslais (pavyzdžiui, ten plaukioja žvejai), vėliau šiose vietose pradeda patruliuoti Kinijos pakrančių apsaugos pajėgos (dėl žvejybos jūroje saugumo), vėliau atplaukia patruliuoti karo laivai, o paskui jūroje statomos dirbtinės salos, tad oficialusis Pekinas skelbia savo ekonominės zonos plėtrą.
Akivaizdu, kad kaimyninės šalys, ypač Vietnamas ir Filipinai, į kurių jūrinius interesus kėsinasi Kinija, smarkiai protestuoja, tačiau jų balsus užgožia Pekino ekonominė, o pastaruoju metu ir politinė galia.
Todėl Kinija šią taktiką laiko efektyvia, ir atrodo, kad ruošiamasi ją panaudoti jau sausumoje. Kinija jūroje stato dirbtines salas, o sausumoje stato ištisas gyvenvietes. Nuo 2017 metų apie ketvirtis milijono tibetiečių buvo perkelta arčiau ginčijamo regiono, specialiai jiems pastatytuose kaimuose ir miesteliuose.
Tęsinys kitame puslapyje:
.png)
