Vašingtonas ir Maskva – 300 metų draugystės. Kodėl JAV žaidžia su Rusija ()
© SpinnerLaserzthe2nd, CC BY-SA 4.0 | https://commons.wikimedia.org/wiki/File:Flag_of_the_United_States_and_Russia.svg
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Dėl to Portsmuto derybose Rusija išlaikė šiaurinės Sachalino salos dalies kontrolę (japonai norėjo užimti visą salą) ir tam tikrą įtaką Mandžiūrijoje (japonai siekė visiškai iš ten išstumti Rusiją). Rusija taip pat nemokėjo jokių kompensacijų, o tai buvo netipiškas reiškinys šiam istoriniam laikotarpiui.
Įdomu tai, kad Portsmuto taika galiausiai netenkino nė vienos pusės – abiejose šalyse kilo protestai. Ir nors santykinai demokratinė Japonija susidorojo su visuomenės nepasitenkinimu, despotiškoje Rusijoje populiarūs protestai peraugo į revoliuciją.
Toks nesavalaikis santykių atkūrimas
1917 m. gruodžio 6 d. JAV prezidentas Woodrow Wilsonas įsakė Amerikos ambasadoriams palikti Rusijos teritoriją. Tai buvo Vašingtono reakcija į bolševikų perversmą, įvykusį prieš kelias savaites. Diplomatiniai JAV ir SSRS santykiai buvo atkurti tik po 16 metų – 1933 metų lapkričio 16 dieną. Tai buvo Holodomoro metai Ukrainoje. Tačiau tuo metu JAV nusprendė atkurti santykius su SSRS, o vėliau sumaniai panaudojo juos, taip pat ir Antrojo pasaulinio karo metu, konfrontuojant su Didžiąja Britanija.
Beje, įdomus momentas. Vykstant Rusijos pilietiniam karui, 1918 m. įvyko vienintelė karinė JAV invazija į Rusiją. Tačiau didelių pergalių amerikiečiai nepasiekė. Apie tai išsamiai esame rašę ČIA.
Po Antrojo pasaulinio karo žlugo didžiausia pasaulyje Britų imperija, nepaisant to, kad Londonas buvo tarp nugalėtojų. Teigti kažkokią JAV ir SSRS sąjungą prieš Didžiąją Britaniją yra aiški sąmokslo teorija. Tačiau kai kuriais atvejais šios valstybės veikė prieš Londono interesus. Maskvos paramos Indijai ir Vašingtono paramos Pakistanui momentai yra orientaciniai – tai tik viena iš daugelio supervalstybių konfrontacijos sričių.
Karšti draugai Šaltojo karo metu
Net Šaltojo karo metais buvo atvejis, kai SSRS ir JAV beveik bendrai veikė prieš senojo pasaulio atstovus – Didžiąją Britaniją ir Prancūziją. Kaip per Krymo karą, prieš šimtą metų. Kalbame apie 1956 m. Sueco krizę – daugelis ją vadina senųjų kolonijinių imperijų gulbės giesme. Apie šį karą išsamiai esame rašę ČIA.
Didžioji Britanija ir Prancūzija, kurios dalyvavo tiesiant Sueco kanalą, bandė kariškai reaguoti į Egipto kanalo nacionalizavimą. Jos paskatino Izraelį pulti savo ilgametį priešą, mainais pažadėdamos blokuoti rezoliucijas prieš žydų valstybės veiksmus JT Saugumo Taryboje. Taip ir buvo padaryta.
Tačiau visiems netikėtai vienoje barikadų pusėje atsidūrė SSRS ir JAV, kurios abi griežtai priešinosi Didžiosios Britanijos, Prancūzijos ir Izraelio veiksmams. SSRS netgi grasino panaudoti branduolinį ginklą, jei žydų valstybė neišves savo kariuomenės iš tarptautiniu mastu pripažintos Egipto teritorijos. JAV pasielgė ne taip griežtai, tačiau amerikiečiai sušaukė neeilinę JT Generalinės Asamblėjos sesiją, kad apeitų nuolatinių JT Saugumo Tarybos narių – Didžiosios Britanijos ir Prancūzijos – veto.
Kremliaus ir Baltųjų rūmų veiksmai buvo logiški ir suprantami. Jie nebuvo suinteresuoti atkurti senąją tvarką, kur JAV ir Sovietų Sąjunga atliks antraeilius vaidmenis. Būtent Sueco krizė buvo revizionizmo aktas, kurį naujieji hegemonai sėkmingai išsprendė savo interesų naudai. Tačiau tai stulbinantis faktas, demonstruojantis šimtmečio senumo Rusijos ir JAV draugystės prieš kitas pasaulio galias tendenciją.
Branduolinė grėsmė, ginklavimosi varžybos ir... ilgalaikė draugystė?
Sukūrus branduolinę bombą, karas tarp SSRS ir JAV galėjo kelti grėsmę žmonijos egzistavimui. Tai jau buvo nauja era šių valstybių santykiuose. Tai, kas išdėstyta pirmiau, rodo, kad jos niekada nebuvo priešės ir, paradoksalu, šios dvi pusės buvo arčiausiai to, kad tiesiogiai pradėtų branduolinį karą.
Tačiau jei atimtume kelis dešimtmečius agresyviausios konfrontacijos, tai apskritai daugiau nei du šimtus metų trukusią Rusijos ir JAV sąveiką galima vertinti kaip nuolatinės ilgalaikės draugystės ir abipusės pagalbos ryšius įvairiausiais klausimais. Ir jei pasigilintume į grynai teorinį šių santykių tyrimą, galime drąsiai teigti, kad tokio tyrimo objektai – jokiu būdu ne priešai, o seni draugai, tarp kurių kartais kyla laikinų kivirčų.
Dabar tikriausiai stebime dar vieną nuožmių draugų suartėjimą po kito jų kivirčo. Pagrindinis Ukrainos uždavinys – neleisti šiems svyravimams įvykti Ukrainos kaina, nes kaina gali būti per didelė.
.jpg)
.jpg)
