„Didinamas pensinis amžius. Pasieks 70.“ Kaip žaibas iš giedro dangaus

Labai pritariu tam, kad daug kas 70 metų negali dirbti. Siulyčiau kaip nors pakoreguoti pensiją tam kas augino vaikus.

Ofiso kėdžių biurokratiniai bezdaliai nesupranta, kad fizinį darbą dirbę žmonės ir 60 metų sulaukę dažnai traumuoti tiek, kad nebegali dirbti.

The average age of a farmer in Japan is increasing. In 2023, it was 68.7 years. This is significantly older than the average age of farmers in 2010, which was 66.2 years. he average age of construction workers in Japan is generally older than in many other countries, primarily due to an aging population and a shortage of young workers. About a third of construction workers in Japan are 55 or older Reikės išmokti dirbti kitaip. O priežastis paprasta. Jei nori SoDrinę sistemą bent dalinai išlaikyti, vidutinė gyvenimo trukmė pensijoje turi būti 15 metų, o dirbančiųjų ir išlaikomų santykis 3:1. Gyvenimo trukmė ilgėja ir yra ilgesnė nei 15 metų pensijoje. Čia yra matematikos klausimas, ir čia apeliuoti gali "bezdaliai nesupranta", "idiotai", "monstrai", ar kiek nori. Matematikos nepakeisi. Yra alternatyva, kiekvienas pensijai kaupia pats. Problema, ką daryti su tais, kurie jau pensijoje ar greit bus pensijoje. Ir ką daryti kai dalis populiacijos vos galą su galu visą gyvenimą suduria ir pensijai sukaupti nesugebės, t.y. kaip remti slunkius. Neįgalūs asmenys visai kitas klausimas.

Na jeigu išeina uždirbti tiek kad butą nusipirkti ir nuomininkus turėti senatvėj tai galima sakyti kad pensijai prikaupta pusėtinai. O kitaip nelabai.

Dar reikia nepamiršti visokių silpnumo akimirkų beigi realiai ligų kai nutinka kokia nors silpnaprotystė ir tas sukauptas turtas kaip nors persikelia kitur - ar tai paprastiem sukčiam, ar religinėm organziacijom ar kokį ten dabar nepamenu mūsų mastu labai turtingą žmogų apsuko kažkokia ala barakuda ar pan. Ir čia jau bėda kad nuo to nėra kaip apsidrausti, nematau niekuom kuom galėtum garantuotai pasitikėti - nuo vaikų (jiem irgi gali nutikti silpnumo akimirkų) iki valstybės (jai išvis nereikalingi seni žmonės). Įdomus buvo Mark Solonin video apie tai kodėl Karelijoje sovietam niekaip normalaii nepavyko užkurti "proletariato revoliucijos", ir teko tiesiog bandyti nachališkai užkariauti. Nes ten tiesiog nebuvo terpės - jie dažniausiai gyveno 3 kartų "namų ūkiuose", kurie kartu buvo ir pensijiniais fondais. Na kažkas mūsiškių "dėdžių ir dėdienių" tema, ir ten nebuvo nei turtingų nei vargšų, toks jau ala komunizmas. Tai va čia bijau ir yra arčiausiai kažkokio idealios pensijinės sistemos ir visos kitos tik prigimdo daugiau tarpininkų kurie ten nubyra didžioji dalis atidėto turto. Bet gi kas norėtų šiandien taip gyvent.

Tegu iveda UBI sistemą (pradžiai tokios šalys kaip Danija, Norvegija, Suomija, Švedija, Kanada like manau greit prisijungtu) ir px koks tas pensijinis amžius, išvis galėtu neegzistuoti toks dalykas kaip pensijinis amžius. Papildomai pensijai kaupti turtą (ne grynuosius) žinoma reikia, bet geriau tą daryti pačiam, o ne su trečiujų šalių pagalba.

taip, nes už 300€ UBI Lietuvoje galėtų pensininkai normaliai gyventi Ir normaliai juodai gali dirbti. Pinigai įkrenta, mokesčių nuo užsidirbusių pinigų nemoki, o ir kam mokėti, vis tiek tiek pat gausi. UBI veikia mažoje imtyje, trumpą laiką. Kažką panašaus tavo išvardintos šalys į UBI jau turi - stiprias socialines garantijas. Ką tai sukūrė? Ištisas kartas, kurios nedirbo. Ir jų gretos auga.

Man neteko matyt nei statistikos, nei kažko paskaityti apie ištisas kartas kurios nedirba tose šalyse. Jei ir yra pavieniai atvejai tai juk ne dauguma. Dėl nelegaliai dirbančių 5-7% bendras nedarbas, turbūt realiai būtu 2-3% dirbančių nelegaliai. Nelegaliai dirbantys vistiek perka paslaugas ir prekes nuo kurių moka akcizus ir pvm, reiškia bent jau dalinai susimoka mokesčius.

Apie mokesčių mokėjimą, tai aš apie Lietuvą. Net dabar, kai mokant daugiau mokesčių, kažkiek daugiau gauni, yra kokie 5-7% dirbančių visiškai juodai. Ir koks bent trečdalis, kurie dar juodai dalį algos gauna. Ir jei tavo gaunama nauda staiga nebepriklauso nuo sumokamų mokesčių, juodai dirbančių išaugtų kartais. Dokumentikos suktos, statistika ir nerodo išskirtinių laimėjimų. Aš suprantu, iš kur tas kyla - tikrai, siekiančiam gyvenime kažką sukurti, realizuoti savo gabumus, stiprios socialinės garantijos padeda suklestėti. Problema, kad daugiau nei pusė, o kai kuriose šalyse ir daugiau nei 80% populiacijos neturi tokių norų ar ambicijų. Tai realiai balansuoji tada ant ribos, kiek užteks/neužteks tiems poreikiams patenkinti, kiek lengva išnaudoti sistemą. Elementariai, atsiversk biuletenių statistiką pagal sektorius. Kai tarp sektorių skiriasi keletą kartų biuletenių ėmimas, tai ir pamatai vaizdą, kiek linkusių apgaudinėti sistemą ir po to verkti, kad "valdžia prie lovio". Arba dar pasižiūrėk COVID laikotarpiu, kai biuletenius telefonu dalijo be klausimų absoliučiai visiems. Toks jausmas, kad kai kuriuose sektoriuose COVID'u (nu nes kažkuo nauju turėjo sirgti) prasirgo 12 kartų per metus visi. O aš va susirgęs buvau savaitę, pasiėmiau biuletenį tik trečią sirgimo dieną, nes galvojau tuoj preeis, ir vis tiek už tą laiką gavau tik dalį išmokos, nors sumoku mokesčių kartais daugiau, o per COVID'ą nė vieno biuletenio apskritai neėmiau, nes sąžinė neleidžia. Pernelyg gerai apie didžiąją dalį žmonių galvoji. Aš vis dar susiduriu su savo perdėtu naivumu, bet šalia tavęs atrodau pesimistas žiaurus. Realybė dar blogesnė. Ir jokia sistema, įstatymai ar tvarka neveikia, jeigu jinai neatsižvelgia į žmonių elgseną, visuomenės normas, arba tam veikimui užtikrinti reikia neproporcingai daug darbo. Pvz. sovietų sąjunga. Žlugo, nes komunizmas ant popieriaus gražu, realybėje, kiekvienas gauti nori taip, kaip komunizmas žada, bet duoti (jėgų, pastangtų ir tptp) taip kaip prie komunizmo reikia, nenori.