Taikos nebus. Ir tai ne dėl Ukrainos ()
Prieš trejus metus daugelis tikėjosi, kad Europa kovos su Putinu dėl Rusijos. To neatsitiko
© Alexander Ryumin/TASS via ZUMA Press/Scanpix
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Taikos derybos tarp Rusijos ir Ukrainos vėl vyko Stambule, bus ir kitas susitikimas, tačiau proceso dalyviai, atrodo, nesiekia realaus kompromiso. Ir problema net ne abipusiai grasinimai ir karinės operacijos. Už garsių pareiškimų ir demonstratyvių išpuolių slepiasi tai, kas yra daug platesnio masto nei Rusijos agresija Ukrainoje: net galimas memorandumo pasirašymas nei Rusijai, nei Vakarams grįžimo prie ankstesnio gyvenimo jau negarantuoja.
Stambule vyko dar vienas taikių ketinimų memorandumo derybų raundas tarp Rusijos ir Ukrainos delegacijų. Kiekviena tokių susitikimų detalė iš karto tampa atskira intriga, tačiau visa ši suirutė atrodo dirbtina ir rodo, kad dalyviai nelabai siekia deklaruoto tikslo. Be to, ne visai aišku, kam apskritai jo siekti.
Maskva ir Kijevas stengiasi iš anksto nesutikti dėl bet kokio klausimo, net techninio. Pavyzdžiui, Rusijos pusė atsisakė iš anksto pateikti savo memorandumo projektą, pareikšdama, kad jį perduos tik birželio 2 d. Stambule. Ukraina savo variantą perdavė Rusijai, jame kalbama apie pasirengimą visiškai ir besąlygiškai nutraukti ugnį ir tęsti diplomatinį darbą.
Kiekvienas nesutarimas provokuoja pareiškimų ir pretenzijų sprogimą, tarsi proceso prasmė būtų ne kompromiso paieška, o oponento kaltinimas derybų sužlugdymu. Jų bergždumas buvo pademonstruotas žiūrovams jau pačioje pradžioje, kai Rusijos delegacija vėl pareikalavo Ukrainos atiduoti keturis regionus (pradžiai), o Ukraina vėl atsisakė. Niekuo nesibaigė ir bandymas priversti Rusiją sutikti su 30 dienų paliaubomis. Derybos tęsiasi tik todėl, kad to reikalauja JAV prezidentas Donaldas Trumpas – nei Rusija, nei Ukraina nenori, kad jis pasitrauktų iš šio reikalo. Tiksliau sakant, jos nenori, kad jis visiškai pereitų į oponento pusę, o tai gali atsitikti, jei Trumpas nuspręs, kad kažkas sąmoningai torpeduoja taikos procesą ir taip gadina jo renomė.
|
Kremliui derybos yra našta; šalies vadovybė nuolat pabrėžia, kad Rusija neturi problemų nei su kadrais, nei su ginkluote ir yra pasirengusi kariauti be galo. Volodymyras Zelenskis taip pat nesijaučia esąs ant katastrofos slenksčio, turėdamas už nugaros augančią vieningą Europos paramą. Apie kapituliaciją jis, bet kuriuo atveju, nemąsto. Tikrumo dėlei derybų metu šalys apsikeitė demonstraciniais smūgiais — Rusija apšaudė Kijevą raketomis, o kaip atsakas Briansko ir Kursko srityse buvo susprogdinti keli tiltai, nuo kelio nuvažiavo ir keleivinis traukinys su keliomis dešimtims nukentėjusių.
Tą pačią dieną dronai užpuolė Rusijos strateginės aviacijos bazes Murmansko, Riazanės, Ivanovo, Amūro ir Irkutsko srityse ir sudegino tam tikrą skaičių lėktuvų (Ukrainos šaltiniai praneša apie 40 vienetų, tačiau to neįmanoma patikrinti). Diena anksčiau patriotinė žiniasklaidos rašė, kad bombonešiai sutelkti šiose bazėse prieš derybas suduoti ypač galingą smūgį Ukrainai.
Galima sakyti, kad abipusėmis atakomis šalys norėjo įgyti pranašumą derybose ir parodyti, kad jos vis dar turi daug jėgų. Bet apskritai tai nėra žmonių, siekiančių pasirašyti memorandumą, elgesys. Tai elgesys žmonių, kuriems memorandumas nesvarbus.
Bet tarkime, kad Donaldas Trumpas vis dėlto neatsiliks nuo Putino* ir Zelenskio ir kažkaip privers juos pasirašyti kokį nors deklaratyvų dokumentą. Arba kad abi delegacijos, pamačiusios šiuos išpuolius, priims sprendimą, kad viskas nėra taip paprasta ir kad jau laikas kažkaip baigti. Žinoma, tai mažai tikėtina. Atrodytų, kad tai vis tiek žingsnis į priekį, bet net ir tokiu atveju procesas link susitarimo nesukelia užuojautos ir paramos. Negalima pasakyti, kad tai džiugina net tuos, kurie nepalaiko nei specialiosios operacijos, nei prievartinio Rusijos atsiskyrimo nuo Vakarų pasaulio.
Tai, žinoma, skamba keistai, net paradoksaliai. Argi ne taikos siekti nuo pat pradžių ragino karo veiksmų priešininkai? Argumentai už taiką atrodo savaime suprantami ir net nereikia jų kartoti. Bendrai humanistiniu požiūriu jie neabejotinai tokie ir yra. Tačiau situacija 2022 m. pavasarį iš esmės skiriasi nuo susiklosčiusios po trejų metų. Iš jos išnyko motyvacija ir tapo sunkiau suprasti, kam iš tikrųjų reikalinga taika ir kodėl jos reikia siekti. Na, išskyrus tai, kad žmonių mirtis yra tragedija. Bet norint ją sustabdyti, pakanka paliaubų, ugnies nutraukimo.
Vos prasidėjusi specialioji operacija atrodė kaip incidentas – itin didelio masto, bet iš esmės nesiskiriantis nuo 2008 m. rugpjūčio žygio į Gruziją, kuris Rusijai neturėjo jokių pasekmių, ir atrodė, kad greitas taikos susitarimų pasirašymas lems tokį pat greitą ir beveik neskausmingą grįžimą į įprastą gyvenimo ritmą. Būtent dėl to reikėjo reikalauti taikos.
Bet dabar memorandumų ir susitarimų pasirašymas to nepasieks. Daugelis iš inercijos tebėra įsitikinę, kad taikos sudarymas kažkaip „ištrins“ pasaulinį konfliktą, nesvarbu, kokiomis sąlygomis. Tačiau jokių ženklų, kad taip bus, nematyti. Per visą konflikto laikotarpį nė vienas Vakarų lyderis nepasakė, kad visos sankcijos ir uždarytos sienos yra tik dėl to, kad vyksta karo veiksmai, ir niekas nepasakė, kad viskas bus atšaukta, kai bus sudaryta taika. „Nepagrįstos Rusijos agresijos Ukrainoje pabaiga ir besąlygiškas visų Rusijos karinių pajėgų išvedimas iš visos Ukrainos teritorijos bus viena iš svarbiausių išankstinių sąlygų sankcijų pakeitimui ar panaikinimui“, – kovo mėnesį pareiškė Europos Komisija.
Tai reiškia, pirma, ne taikos susitarimą, o besąlygišką pasitraukimą, antra, tai bus tik preliminari tolesnių diskusijų sąlyga (trečia, ką reiškia „viena iš“?). Dėl sienų atidarymo ir prekybos operacijų atnaujinimo teks derėtis iš naujo, grįžus ne į 2021 m. ir net ne į 2013 m., o į 1991 m., su ta pataisa, kad šį kartą santykiai su Rusija iš pat pradžių bus įtempti. Abi pusės apie tai pasakė per daug. Pavyzdžiui, Suomijos siena oficialiai uždaryta ne dėl specialios operacijos, o dėl tam tikros migrantų antplūdžio iš trečiųjų šalių grėsmės. Ir ši grėsmė gali tiek staiga „išnykti“, tiek, atvirkščiai, tęstis kiek nori, oficialiai tai neturi jokio ryšio su taikos susitarimais.
Europa nesitiki, kad Rusijoje egzistuoja tam tikra antiputiniška ir antikarinė visuomenė, kuri galėtų pakeisti padėtį šalyje, ir viešai parodyti susidomėjimą trisdešimt metų trukusių integracijos procesų atnaujinimu. Didieji verslininkai, palikę Rusiją ir, pasak Vladimiro Putino, svajojantys sugrįžti, kol kas niekuo nepatvirtina tokių ketinimų. Be to, pats Putinas vis dažniau kartoja, neleisiantis to padaryti tiesiog taip, be papildomų išmokų ir sąlygų.
Ragindama Rusiją siekti taikos, Europa nebando paaiškinti rusams, ką jie gaus iš šios taikos, parodyti skirtumą tarp dviejų padėčių, kažkaip motyvuoti juos priešintis. Karas yra blogai, bet kuo geresnė bus taika? Ko vildamasis hipotetinis Rusijos opozicijos veikėjas stengsis nugalėti režimą – kad po to jis turės daug metų mokėti už Putino kryžiaus žygį? Ar tai iš viso bus taika (o ne tiesiog įtempta ne karo būsena)? Tarkime, Rusijos ekonomika susiduria su problemomis, bet kol kas niekas nepažadėjo, kad jos bus išspręstos, jei specialioji operacija bus baigta.
Prieš trejus metus daugelis tikėjosi, kad Europa kovos su Putinu dėl Rusijos. To neatsitiko, jokios kovos nebuvo, ir tai yra skirtumas tarp 2022 m. pavasario ir 2025 m. pavasario. Šiuo atžvilgiu Putinas laimėjo. Savo laiku buvo populiaru lyginti rusus su militarizuotos valstybės įkaitais, bet įkaitą labiausiai liūdina iš žiūrovo vietoje paramos išgirstas „na, ir eik tu“.
M. Ševčuk
republic.ru
* Vladimiras Putinas Tarptautinio baudžiamojo teismo kaltinamas nusikaltimais žmonijai. Išduotas jo arešto orderis.
2023 metų spalio 13 d., Europos Tarybos Parlamentinė Asamblėja (ETPA) priėmė rezoliuciją, pripažįstančią Rusijos Federacijos vadovą Vladimirą Putiną diktatoriumi.
