„Revoliucijos lyderis“ ir „Kremliaus šeimininkas“. Kas vienija Kadafį ir Putiną? ()

2025-10-20

Vos prieš 14 metų minios užpildė Sirto gatves, švęsdamos, regis, nemirtingo diktatoriaus nuvertimą.

Vladimiras Putinas su Muamaru Kadafiu, 2008 m.
© Kremlin.ru (CC BY 4.0) | https://commons.wikimedia.org/wiki/File:Vladimir_Putin_with_Muammar_Gaddafi-2.jpg

Prisijunk prie technologijos.lt komandos!

Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.

Šiandien, minint Muamaro Kadafio mirties metines, istorija primena: jokia autokratija netrunka amžinai. Ir pasauliui žvelgiant į Maskvą, į Putiną, kuris taip pat sukūrė baimės būseną, neišvengiamai kyla klausimas – kaip baigsis jo era ir ar pabaiga bus tokia pati kaip Libijos „revoliucijos lyderio“.

2011 m. spalio 20 d. Muamaras Kadafis buvo nužudytas Sirto priemiestyje, kai jo šalininkai per sukilimą prarado miesto kontrolę. Jo mirtis žymėjo dramatišką daugiau nei keturis dešimtmečius trukusio valdymo pabaigą ir iškėlė daugybę klausimų visam arabų pasauliui.

Šiandien, minint jo mirties metines, žvelgiame ne tik į Kadafio Libiją, bet ir į šiuolaikinę Rusiją, į Vladimiro Putino valdymo veidą. Dvi asmenybės – skirtingos laiku, geografija, visuomene, – tačiau turinčios tam tikrų paralelių ir pastebimų skirtumų, rodančių autoritarizmo evoliuciją XXI amžiuje.

Kadafis: neribota valdžia dykumoje

Kadafis atėjo į valdžią 1969 m. per karinį perversmą (iki tol Libija buvo karalystė) ir vadovavo Libijai kaip faktinis diktatorius. Jis pristatė savo politinį projektą – „Trečiojo internacionalo teoriją“ – kaip alternatyvą kapitalizmui ir socializmui ir skelbė „liaudies komitetų“ vaidmenį. Tačiau praktiškai valstybė tapo suasmenintu režimu: Kadafis kontroliavo armiją, žvalgybą, pasienio kariuomenę, giliai integruotus klanų ir genčių ryšius ir daugelį sprendimų priimdavo per savo artimiausią ratą.

Aliexpress rinkinukas! 10 000+ užsakymų, fantastiškų kainų ir galimybių programuojami lankstūs LED ekranai automobiliams, sunkvežimiams, parduotuvėms, renginiams (Video)

4463

Specialus rinkinukas

Labai ribotas kiekis

Sutvarkyti visi mokesčiai

Greitas ir saugus pristatymas

1) TUERBB K16-3 Bluetooth programuojamas LED ekranas

2) TUERBB K6 išmanus LED ekranas automobiliui

3) TUERBB K12 lankstus LED ekranas automobiliui

Išsamiau

Ekonomiškai Libija, valdant Kadafiui, turėjo didžiules pajamas iš naftos, kurios buvo paskirstytos gyventojams, infrastruktūros projektams ir korupcijos schemoms. Tačiau didelė visuomenės dalis gyveno su nelygybe, marginalizuotais regionais ir etniniais bei genčių konfliktais.

Politinė opozicija buvo praktiškai eliminuota arba marginalizuota. Disidentai buvo arba perkelti, dingo be žinios, arba mirė: pavyzdžiui, vieša Al Shueihdi egzekucija 1984 m., transliuota visoje šalyje kaip įspėjimas kitiems, buvo iškalbingas pavyzdys. Režimas naudojo bauginimus, represijas ir kontroliavo žiniasklaidą bei komunikacijos priemones.

Kadafis dažnai laimėdavo užsienio politikos avantiūromis: remdamas sukilimus, kišdamasis į Afrikos reikalus, skelbdamasis esąs „liberalus“ arabų lyderis. Tačiau tai taip pat lėmė izoliaciją, sankcijas ir konfliktus su Vakarais.

Kai 2011 m. Arabų pavasario neramumai pasiekė Libiją, masinis sukilimas peraugo į pilietinį karą, o pasipriešinimo judėjimas sugebėjo susivienyti su užsienio intervencija. Kadafis prarado kontrolę, pabėgo, buvo sugautas ir jam įvykdyta mirties bausmė lynčo forma.

Ši mirtis tapo simboliu: „nebaudžiamos diktatūros neįmanomumas“. Tačiau ji taip pat sukėlė chaosą Libijoje, valstybės žlugimą, naują pilietinį karą, valdžios susiskaldymą tarp karinių grupuočių, užsienio įtakos ir regioninių lyderių.

Putinas: šiuolaikinis autokratas, o ne diktatorius klasikine prasme

Vladimiras Putinas atėjo į valdžią po 1999–2000 m. Rusijos ekonominės krizės ir palaipsniui suformavo autoritarinę sistemą, kurioje derinamas tradicinis spaudimas ir „minkštieji kontrolės mechanizmai“.

Jo valdymui būdinga:

Formalus pliuralizmas: rinkimai (tačiau kontroliuojami, neskaidrūs) ir „opozicinės“ partijos egzistuoja, bet nekelia realios grėsmės.
Žiniasklaidos kontrolė, informacinė propaganda, cenzūra, nepriklausomos žiniasklaidos diskreditavimas.
„Švelniosios galios“ naudojimas vidaus valdyme: teisėkūros apribojimai, administracinis spaudimas, pilietinės visuomenės ribojimas, interneto ir informacijos srautų kontrolė.
Oligarchijos susijungimas su valdžia: daugelis įtakingų verslininkų yra „pririšti“ prie Kremliaus, jų laisvė yra sąlyginė.
Tarptautinės ambicijos: Putinas siekia atgaivinti Rusijos, kaip pasaulinio veikėjo, vaidmenį, intervencijas kaimyninėse posovietinėse erdvėse, karines kampanijas (Sakartvele, Ukrainoje, Sirijoje).

Putino režimas nėra tiesioginė sovietinio stiliaus diktatūra, o hibridinė, stabili autoritarinė sistema su kontrolės, manipuliavimo ir represijų elementais. Nuo didelio masto karo su Ukraina pradžios jo režimas vis labiau artėjo prie totalitarinių bruožų – centralizacijos, cenzūros, visuomenės mobilizacijos ir smurtinio prieštaravimų slopinimo.

Tęsinys kitame puslapyje:

Kitas puslapis

Pilnas straipsnis

Pasidalinkite su draugais

(1)

(0)

(1)

Komentarai ()