Tai buvo pirmas kartas, kai Prancūzijos prezidentas viešai išreiškė tokią galimybę.

Nors užkulisiuose pokalbiai apie NATO karinę intervenciją vyksta jau seniai, E. Macronas pirmą kartą juos išsakė viešai, rašo „The Guardian“.

Neabejotina, kad šis pareiškimas paruoštas Emmanuelio Macrono. Suburti Vakarų lyderius Paryžiuje aptarti skubių priemonių Ukrainai padėti buvo jo asmeninė iniciatyva, ir akivaizdu, kad šį pasiūlymą teko papildyti kokybiškai nauju turiniu: pora dienų anksčiau įvyko virtualus G7 susitikimas, kurio metu vėl buvo pažadėta Ukrainai stovėti už ją iki galo.

Vakarų koalicija dabar susiduria su ūmia lyderystės krize. Anksčiau nekilo klausimų: aišku, kad lemiamas žodis priklauso Vašingtonui, už kurį kalba jo galia. Tačiau dabar Vašingtone tvyro tokia suirutė, jog neaišku, ar galima juo apskritai pasikliauti, ir kas žino, kiek truks tokia situacija, kai D. Trumpas dar ne prezidentas, bet jau atrodo, kad prezidentas, o J. Bidenas – priešingai.

Žinoma, Vokietija užima pirmaujančią poziciją Europoje pagal ekonominį potencialą, tačiau kariniuose reikaluose Berlynas nėra įpratęs prisiimti didesnės atsakomybės. Olafas Scholzas per labai trumpą laiką jau nuėjo kolosalų kelią nuo bet kokių drastiškų veiksmų priešininko iki didžiausių pagalbos paketų Ukrainai organizatoriaus. Daugiau iš jo reikalauti negalima.

Didžioji Britanija, tiek Boriso Johnsono, tiek Rishi Sunako vadovaujama, labai aktyviai ir iniciatyviai rėmė ir remia Ukrainą, tačiau po „Brexit“ ji vis dar stovi šiek tiek nuošalyje nuo savo kolegų Europos Sąjungoje ir iš jos nereikėtų tikėtis Europos lyderystės.

Kad ir ką sakytume, viskas verčia Prancūzijos prezidentą imtis lyderystės organizuojant visos Europos saugumą. Ar pavyks, ar ne – kitas klausimas, bet nepabandyti būtų nedovanotinas šanso praradimas.

O E. Macronas žaidžia koziriu: kai visi Europos ir Amerikos lyderiai ne kartą yra sakę, kad pagrindinė jų užduotis yra užkirsti kelią kariniam susirėmimui su Rusija, prancūzas pareiškia,  kad tokia perspektyva yra reali, jog Vakarai gali susiduria su būtinybe siųsti ginkluotąsias pajėgas į Ukrainą.

 „Daugelis žmonių, kurie šiandien sako „niekada“, yra tie patys, kurie prieš dvejus metus atmetė galimybę siųsti tankus, lėktuvus ir tolimojo nuotolio raketas... Viskas įmanoma, jei tai naudinga siekiant mūsų tikslo. Koks tikslas? Rusijos pralaimėjimas yra būtinas saugumui ir stabilumui Europoje“, – gūžteli pečiais Emmanuelis Macronas, jam tai yra akivaizdu.

Taip, po šio pareiškimo visi puolė raminti savo tautas, kad jau rytoj nereikia siųsti kariuomenės į Ukrainą ir apskritai niekas nieko neketina siųsti, bet... Šis žodelis „bet“ lemia kokybinį požiūrio pasikeitimą į Rusijos ir Ukrainos karą. Vyksta perėjimas nuo patikinimų, kad tai neįmanoma ir nepriimtina, prie blaivaus suvokimo, jog tai įmanoma, o jei įmanoma, tuomet reikia tam būti pasiruošus. Toks pasirengimas suformuos ateinančių kelerių metų Vakarų gynybos politikos turinį. Paspartintos Vakarų militarizacijos traukinys įgauna pagreitį ir jo nebegalima sustabdyti. Sunku pasakyti, kaip greitai tai paveiks situaciją fronte, bet Vladimirui Putinui rezultatas tikrai nepatiks.

Pasidalinkite su draugais

Šaltiniai:

haqqin.az

Aut. teisės: MTPC

Komentarai ()