Beveik prieš šimtą metų JAV karinis jūrų laivynas rimtai svarstė skraidančių lėktuvnešių koncepciją.

Pateikiame Kyle'o Mizokami straipsnį apie „Akron“ dirižablių istoriją.

Beveik prieš šimtą metų JAV karinis jūrų laivynas rimtai svarstė skraidančių lėktuvnešių koncepciją, pagal kurią buvo pradėti eksploatuoti vieninteliai „Akron“ klasės dirižabliai.

Sukurti žvalgybai ir aprūpinti naikintuvais „Curtiss F9C Sparrowhawk“, šie dirižabliai žadėjo reikšmingą karinio jūrų laivyno pranašumą. Tačiau priklausomybė nuo oro sąlygų ir nelaimės, dėl kurių buvo prarasti USS Akron ir USS Macon, padėjo tašką šiai programai.

Nepaisant savo potencialo, šie dirižabliai paseno dėl karinių technologijų plėtros, tačiau skraidančių lėktuvnešių idėja išliko.

Skraidančių lėktuvnešių istorija

Beveik prieš šimtą metų JAV karinis jūrų laivynas iškėlė klausimą: jei lėktuvai gali skristi ore, kodėl danguje neturėtų skraidyti ir juos gabenantis orlaivis? Taip pasirodė „Akron“ klasės dirižabliai – vieninteliai pradėti eksploatuoti skraidantys lėktuvnešiai.

Nepaisant daug žadančių perspektyvų, kelios nelaimės, kilusios dėl dirižablių technologinių trūkumų, sunaikino skraidančių lėktuvnešių parką ir sustabdė šios idėjos plėtrą.

„Curtiss F9C Sparrowhawk“ prisikabinęs prie „Macon“, 1933 m. (Naval Historical Center, puclic domain)

„Akron“ klasės dirižabliai buvo suprojektuoti ir pagaminti XX a. 3 dešimtmečio pabaigoje. Šie dirižabliai, kaip ir paprasti karinio jūrų laivyno lėktuvnešiai, buvo skirti jūros erdvių žvalgybai ir pagrindinio priešo kovinio laivyno paieškai. Aptikę priešo laivyną, JAV karinio jūrų laivyno mūšio laivai turėjo priartėti prie priešo ir jį sunaikinti. Toks buvo primityvus ir ribotas lėktuvnešio, kuris dar nebuvo virtęs pagrindiniu Amerikos laivyno smogiamosios galios elementu, naudojimas.

„Akron“ klasės dirižabliai „Akron“ ir „Macon“ buvo užsakyti 1926 m., prieš prasidedant Didžiajai depresijai (prasidėjo Volstryto biržos griūtimi 1929 m. spalį). Šiuos du aerostatus JAV karinis jūrų laivynas pradėjo eksploatuoti atitinkamai 1931 ir 1933 m.

„Akron“ klasės dirižabliai buvo klasikinės cepelino formos aerostatai, sukonstruoti iš aliumininio rėmo dengto kieta audinio danga, ir užpildyti heliu. Aerostatas buvo varomas aštuoniais 12 cilindrų „Maybach“ varikliais, kurių bendra galia siekė 6700 arklio galių. Kiekvienas iš jų siekė 239 metrų ilgį, turėjo 60 žmonių įgulą ir galėjo judėti 100 km/val. greičiu. Aerostatai buvo prastai ginkluoti – tik aštuoniais 7,62 mm kulkosvaidžiais.

Unikalūs tarp kitų dirižablių, „Akron“ klasės dirižabliai gabeno orlaivius ir galėjo juos paleisti bei „sugauti“ skrydžio metu. Kiekvienas dirižablis gabeno iki penkių lengvų „Curtiss F9C Sparrowhawk“ naikintuvų, kurie buvo ginkluoti dviem 7,62 mm „Browning“ kulkosvaidžiais. Kiekvieno dirižablio didžiuliame korpuse buvo angaras, o „Sparrowhawk“ paleidimas ir sugrąžinimas buvo atliekamas naudojant kablių sistemą, kuri nuleisdavo juos pro atvirą liuką, po to jie atsikabindavo ir nuskrisdavo. Norint susigrąžinti mažyčius naikintuvus, sistema veikė atvirkščiai.

USS Akron, 1932 m. (USN, public domain)

Tęsinys kitame puslapyje:

Skraidančio lėktuvnešio koncepcija turėjo savo privalumų ir trūkumų, palyginti su „tradiciniu“ karinio jūrų laivyno lėktuvnešiu. „Akron“ ir „Macon“ buvo dvigubai greitesni už antvandeninius laivus, todėl galėjo įveikti didesnį atstumą. Aerostate buvę vyrai galėjo žvalgyti daug didesnį plotą nei jų kolegos antvandeniniuose laivuose, o „Sparrowhawk“ dar labiau išplėtė šį diapazoną. Tik su 60 žmonių įgula kiekviename dirižable, laivynas gavo galingą žvalgybos pajėgumą, galintį padėti lemiamame jūrų mūšyje.

Aerostatai taip pat turėjo savo trūkumų. „Akron“ ir „Macon“ buvo priklausomi nuo oro sąlygų ir galėjo tapti nevaldomi pučiant stipriam vėjui. Blogi orai visiškai neleido dirižabliui skristi, o įprastas karinio jūrų laivyno karo laivas galėjo su tuo susidoroti gana lengvai.

Avarijos

1933 m. balandžio 3 d. USS Akron vykdė misiją sukalibruoti savo radijo įrangą prie Naujojo Džersio krantų, kai susidūrė su bėda. Dėl stipraus vėjo, per audrą, „Akron“ per kelias sekundes nukrito beveik 300 m, o įgula nusprendė išmesti vandens balastą, kad pakiltų aukščiau. Dėl to dirižablis pakilo per greitai ir įgula prarado kontrolę. „Akron“ nukrito į jūrą ir žuvo 73 iš 76 juo skridusių žmonių.

1935 m. vasario 12 d. USS Macon skrido Ramiajame vandenyne, netoli Kalifornijos pakrantės, kai dėl audros buvo apgadinti viršutiniai „pelekai“. Prieš kelis mėnesius „Macon“ buvo apgadintas pelekas, tačiau karinis jūrų laivynas nesugebėjo jo pataisyti.

Praradus viršutinį peleką, dirižablis pradėjo sparčiai kilti. Įgula nusprendė išleisti šiek tiek helio, kad priverstų jį vėl nusileisti, tačiau dėl peleko praradimo buvo prarasta per daug helio ir dirižablis nukrito į vandenyną. Dėl to, kad „Macon“ krito lėčiau nei „Akron“, o orlaivyje buvo gelbėjimosi liemenių ir gelbėjimosi ratų, 81 iš 83 juo skridusių žmonių išgyveno šią avariją.

Abiejų dirižablių katastrofos iš esmės nutraukė skraidančio lėktuvnešio koncepciją. Įdomu spėlioti, kas galėjo nutikti, jei idėja būtų toliau plėtojama. Kaip žvalgybiniai, dirižabliai nebūtų ilgai gyvavę, net jei jie būtų įvykdę savo misiją ir atradę japonų laivus bei bazes. Japonijos imperatoriškosios armijos ir karinio jūrų laivyno naikintuvai „Oscar“ ir „Zero“ greitai susidorotų su trapiais dirižabliais ir jų lengvaisiais naikintuvais.

Kita vertus, dirižabliai galėjo tapti didžiulėmis platformomis, skirtomis lydėti vilkstines Atlanto vandenyne, saugant neginkluotus prekybinius laivus ir naikintuvais bei giluminiais užtaisais atremti vokiečių povandeninius laivus.

Nepaisant spėlionių, Antrasis pasaulinis karas buvo laimėtas be skraidančių lėktuvnešių, o tai įrodo, kad jie nėra nepakeičiami.

Ši koncepcija dešimtmečius buvo užmiršta, tačiau neseniai Pentagono atliktas tyrimas, kuriuo siekiama paversti transporto lėktuvą C-130 „Hercules“ į skraidantį nepilotuojamų dronų lėktuvnešį, reiškia, kad idėja žengė žingsnį į priekį.

Pasidalinkite su draugais

Šaltiniai:

National Interest

Aut. teisės: MTPC

Komentarai ()