„Ir čia supervalstybė?!“ Ukraina šokiruota. Ką padarė JAV (2)
Požiūris keičiasi į neigiamą.
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
JAV karinė „pusiau“ pagalba Ukrainai menkina Vašingtono, kaip sąjungininko, patikimumą, taip pat rodo globalesnę Amerikos valstybės problemą.
Apie tai rašo BSSI.
JAV karinė „pusiau“ pagalba Ukrainai bėgant laikui davė vaisių, susijusių su požiūriu į ją pačioje Ukrainoje. Ir šis požiūris darosi neigiamas.
Malonu, kai pasaulio galingiausia valstybė kreipiasi į savo draugą ir kalba apie pagalbą. Bet kai tos pagalbos tenka ilgus mėnesius kaulyti, žemintis arba kai ji apribojama idiotiškomis sąlygomis kaip „nesiartinkite prie priešo teritorijos“, o pati pagalba vėluoja arba metus, arba yra specialiai skiriama trumpam laikotarpiui, tada neišvengiamai prarandamas pasitikėjimas tokiais sąjungininkais ir kyla klausimas: „ar verta taip žemintis?“.
Kaip buvo visur trimituojama po 2022 m. gegužės 9 d., kai J. Bidenas pasirašė įstatymą dėl paskolos Ukrainai – ir aišku kodėl: buvo daromos tiesioginės analogijos su 1941 – 1945 m. paskolos sutartimi, kurios dėka SSRS, kurios kariuomenė buvo sumušta ir išvaryta atgal prie Maskvos, Volgos ir Kaukazo, atsigavo ir užtikrintai nugalėjo.
Kas galiausiai atsitiko su Ukrainos paskolos sutartimi? Įstatymas neveikia. Beveik visa pagalba Ukrainos kariuomenei teikiama praktiškai pagal Pentagono vidaus raštelius.
Problema yra globalesnė ir neapsiriboja vien Ukraina: atrodo, kad JAV visiškai prarado strategiją visais vidaus ir užsienio politikos klausimais. Nuo 2016 m. šalis gyvena nuo rinkimų iki rinkimų, o jos planai siekia tik iki 4 metų. Ir čia supervalstybė?
Nenuostabu, kad totalitarinės šalys, turinčios nesikeičiančią valdžią, turi pranašumą ilgalaikės strategijos srityje – jos nesijaudina dėl galimų netikėtumų savo pseudorinkimuose.
Ir čia suveikia vilkų gaujos instinktai: silpno ir neužtikrinto „lyderio“ (šiuo atveju - JAV ir Vakarų) galią ima kvestionuoti svetimi agresyvesni vilkai. Ir bėda ne tik ta, kad taip elgiasi parsidavėlių blokas (jie kitaip ir negali) - bėda ta, kad susilpnėjusio „lyderio“ ima nekęsti „savi“.
Vis dažniau vienos ar kitos Europos šalys ima „kelti balsą“ prieš JAV ir jų interesus, o drąsiausios ima vykdyti savo politiką: „JAV davė balistines raketas ir uždraudė smogti Rusijos Federacijai? O mes duosime sparnuotąsias raketas ir leisime!“ Priešingai nei paplitusi nuomonė, JAV dominavimas pasaulyje grindžiamas ne karine galia, o pasitikėjimo ja ir baimės ja mišiniu.
Tačiau Jungtinės Valstijos, kurios rūpinasi tik tuo, „kaip pasodinti į kalėjimą kandidatą, kuris garantuotai laimės rinkimus“, kurių nebijo priešai, kuriomis nepasitiki ir negerbia draugai, yra pasmerktos prarasti savo statusą pasaulyje.
Gali būti, kad tai objektyvus ir neišvengiamas procesas. Ispanija, Didžioji Britanija, Prancūzija, Vokietija ir SSRS kadaise buvo ne žemesnio lygio supervalstybės, bet jos prarado šį statusą arba išnyko iš žemėlapio. O amžinų imperijų nėra.
