„Dabar esame karo endšpilyje. Kiti trys mėnesiai bus lemiami“ ()
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
— Ukrainoje ką tik sugriežtintos mobilizacijos sąlygos. Kaip rašo kai kurie rusiški Telegram kanalai, „Ukrainos miestai ištuštėjo — TKC atstovai ieško vyrų kur tik gali. Kariniai komisarai ir policininkai aktyviai medžioją į darbą išėjusius žmones“. Kituose šaltiniuose rašoma: „Visi kurjerių pristatymai sustojo, vyrai nebesilanko parduotuvėse, šalia kurių dabar budi karių daliniai“. Ukrainoje ieškoma 94,5 tūkst. vengiančių tarnybos — tokius duomenis perdavė kariniai komisariatai Nacionalinei policijai, rašo Ukrainos žiniasklaida. Padėkite išsiaiškinti, kas vyksta, kur teisybė, kur melagienos? Ukrainos piliečiai eiti frontan pasirengę, ar dėl to yra problemų?
— Aš pirmą įstatymo veikimo dieną specialiai vaikščiojau Kreščatiku [pagrindine Kyjivo gatve]: jaunimas vaikštinėja, šoka, geria. Greta budi policija. Ir niekas jų į busikus nekiša. Suprantama, čia mobilizacijos priemonės ne tokios griežtos, kaip provincijoje. Žmonių, visų pirma, vyrų, gatvėse iš tiesų sumažėjo. Tačiau ne tiek, kaip apie tai rašo propagandiška RF žiniasklaida.
Galima išskirti kelias piliečių kategorijas.
Pirma — savanoriai. Tačiau didžia dalimi jie visi jau fronte. Pirmaisiais plataus masto invazijos mėnesiais kariniuose komisariatuose stovėjo didžiulės eilės, tačiau tuomet daugumai būdavo atsakoma. Ir tai yra vienas iš valstybinės mašinos apsiskaičiavimų — palankiausias masinės mobilizacijos momentas buvo praleistas. Paskui įvyko demotyvacinį vaidmenį suvaidinusi informacinės politikos griūtis — nepasiteisinę lūkesčiai, vangi Vakarų pagalba, užsitęsęs karas, žūties fronte rizikos suvokimo didėjimas ir taip toliau.
UGP kariai©UGP
Antra kategorija — tie, kurie nesiveržia eiti į frontą, tačiau jeigu gautų šaukimą, pasirengę kariauti. Į šiuos šaukiamojo amžiaus žmones dabar ir dedamos didžiausios viltys. Be to, šauktinių amžius nuo 27 metų sumažintas iki 25, kas irgi leis mobilizuoti daugiau žmonių.
Treti — vadinamieji „vengikai“, kurie jokiu būdu nepasirengę eiti frontan. Šie žmonės eina iš darbo, išvalo visus savo skaitmeninius pėdsakus, ištuština banko sąskaitas, perrašo turtą žmonoms ir giminaičiams, kad jis nebūtų užšaldytas ar konfiskuotas. Deja, dėl aukščiau išvardintų faktorių tokių žmonių daugėja.
Įtampa Ukrainos visuomenėje dėl sugriežtintų mobilizacijos įstatymų, žinoma, padidėjo. Tačiau ne tiek, kiek rašo Z-kanalai ir kiti rusiški propagandiniai šaltiniai.
Tuo pat metu vyriausybė ne tik griežtina įstatymus, bet ir didina motyvaciją, didindama pinigines išmokas. Tačiau negalima užtikrintai sakyti, kad visi paskelbti tikslai bus pasiekti. Mes žengiame į sudėtingą periodą, kai, iš vienos pusės, mobilizacija būtina, nes kariuomenė dvasiškai ir fiziškai išseko, o Putino režimas sugebėjo padidinti savo kariuomenę Ukrainos teritorijoje. Iš kitos pusės, botago ir riestainio politikoje reikia daugiau antrojo, nei pirmojo, kadangi ukrainiečiai tradiciškai nepriima botago. Mobilizacijos sugriežtinimas veikiausiai dar labiau sumažins valdžios palaikymą. O Zelenskis tai itin įdėmiai seka.
— Kaip jums paskutinės Chodorkovskio prognozės, kad Ukraina negali laimėti prieš Rusiją netgi su dabartiniu Vakarų palaikymu? Reikia kelis kartus didesnės pagalbos, tada situacija bus perlaužta.
— Prognozė akivaizdi. Diktatoriški režimai karo sąlygomis visuomet pranašesni už demokratinius. Būtent todėl, kad jie gali nepaisyti visuomenės nuotaikų ir pajungti daugiau prievartos mechanizmų. Ir Putinas tuo sėkmingai naudojasi. Ir nors Rusija ir nebuvo pasirengusi plataus masto ir ilgam karui, tačiau kiti režimai — Šiaurės Korėja ir Iranas — ginkluotės trūkumą kompensuoja. O Kinija padeda staklėmis, sprogmenų žaliava, lustais dronams ir taip toliau.
Pasikartosiu, mes praradome laiką, ir čia kalba netgi ne apie paskutinius du metus, o mažiausiai apie du dešimtmečius, kai artilerijos sviedinių ir karinės technikos gamybos pramoniniai pajėgumai ryžtingai mažėjo. Ir per tuos du metus jie negavo pakankamo impulso šį disbalansą sumažinti. Ir nors ginklų absoliučiais skaičiais pagaminama daugiau, per ankstesnį periodą ši gamyba buvo taip sumažinta, kad reikės gal penkių metų ir dešimčių milijardų dolerių paleisti karinę mašiną visu greičiu.
Taip, europiečiai irgi baiminasi Trumpo atėjimo, ir jie pradeda krutėti ir karines išlaidas didinti. Tačiau visa tai yra laikas, dar rinkimų ciklai, nepopuliarios priemonės, infliacija, kainų augimas, daugumos Europos šalių piliečių nesuvokimas, kad Ukrainai pralaimėjus, bus jų eilė. Riziką pakankamai suvokiama tik tose šalyse, kurios turi rusiškos ir sovietinės okupacijos patirtį: Lenkija, Suomija, Baltijos šalys. Tačiau jų pastangų ir resursų neužtenka, nors procentine BVP dalimi jos ir padeda gerokai daugiau, nei tos pačios JAV, Vokietija ar Prancūzija.
Michailas Chodorkovskis©Michailo Chodorkovskio YouTube
Grįžtant prie Chodorkovskio. Taip, Ukrainoje tai buvo priimta itin negatyviai, tačiau daugelis jo įvardintų dalykų yra patvirtinti skaičiais. Jeigu pagrindinė jo žinios užduotis buvo stimuliuoti Vakarų šalis padidinti pagalbą Ukrainai, tai viena.
Bet Chodorkovskis veikiausiai turi ir asmeninių motyvų — tapti opozicijos lyderiu. Kaip neseniai parašė Ilja Ponomariovas, Chodorkovskis visuomet norėjo būti nugalėtoju, o todėl privalo atsižvelgti į vėjo kryptį. Anksčiau jis sakė, kad ir Krymo, ir naujų okupuotų teritorijų grąžinti nereikia, nes rusų liaudis tai priims itin negatyviai.
Beje, kai kurios Chodorkovskio prognozės menkai realistiškos, pavyzdžiui, per šiuos metus paimti Odesą ar Charkivą nerealu. Apsupti galima, bet vargu ar Putinas ims juos šturmu, kaip Mariupolį.
Reikia atminti, kad rusų kariuomenė irgi tokia išsekusi, kaip ir Ukrainos, apie ką savo TG kanaluose nuolat skalija Z-blogeriai, netgi Prilepinas neseniai apie atvirai kalbėjo. Aš netgi pasakyčiau, kad rusai išsekę labiau nei ukrainiečiai, nes mes vertiname savo žmonių gyvybes ir nemetame jų į mėsos šturmus, kaip tai darė rusai Bachmute ir kituose miestuose.
Ir nepamirškime, kad Vašingtonas visa tai stebi ir nesėdi rankas sudėjęs. Jis padarė viską, kad Ukraina nepralaimėtų. Todėl Blinkenas neseniai skrido į Kiniją, kur grasino įvesti prieš ją sankcijas, jei ši ir toliau padės Rusijai. Negalima sakyti, kad Vakarai prarado įtakos svirtis šiam procesui, ypač atsimenant, kad Kinijos ekonomika vis dar labai smarkiai priklauso nuo savo prekių eksporto į JAV ir ES. Ir Xi neseniai buvo atskridęs į Prancūziją, kur už uždarų durų aptarinėjo galimus scenarijus. Manau, Kinijos lyderiui parodė, kiek dar kozirių Vakarai turi prieš jį.
„Dabar atėjo Rusijos eilė nusivilti savo pernelyg aukštais lūkesčiais“
— Liepos 9–11 d. įvyks jubiliejinis 75-as NATO šalių lyderių susitikimas. Ukraina sieja su juo savo viltis. Konkrečiau, apie tai neseniai pasisakė Ukrainos prezidento administracijos vadovas Andrejus Ermakas. Ką apie tai manote, ar verta laukti kokių nors NATO postūmių Ukrainos atžvilgiu?
— Asmeniškai aš esmingo proveržio iš šio viršūnių susitikimo nesitikiu. Žinoma, Ukraina savo diplomatiniais kanalais lobuoja užduotį maksimum, kad NATO šalys paskelbtų esančios pasirengusios priimti mūsų šalį. Tiesa, žinoma, tik po to, kai baigsis karas. Tačiau nei Aljanso vadovybė, nei Bideno administracija tokiems žingsniams nėra pasirengusios, nes tai suteiks Putinui pretekstą imtis dar didesnės eskalacijos, kurios jie labai baiminasi.
Tad, skambės ritualiniai pareiškimai, kad Ukraina būtinai taps Aljanso dalyve, ką jau ne kartą sakė generalinis sekretorius Stoltenbergas. Tačiau jokių realių, dokumentiškai įtvirtintų žingsnių galutiniame communiqué nebus. Taip buvo ir 2021 metais prieš karą, taip buvo ir 2022 metais, jam prasidėjus. Buvo surašytos tokios Ukrainos stojimo sąlygos, kaip „po lietučio ketvirtadienį“. Jei konkrečiau, tai tokie punktai, kaip korupcijos išnaikinimas. Kai tuo tarpu tokios šalys kaip Graikija ar Turkija dalyvauja NATO. Mes suprantame, kad šių šalių tapimo Aljanso narėmis periodu korupcija ten buvo mažų mažiausiai ne menkesnė, nei dabar pas mus.
Volodymyras Zelenskis ir Jensas Stoltenbergas NATO viršūnių susitikime©NATO
Tokiam sprendimui reikia politinės svarbiausių šalių valios, o jos, deja, nėra. Jau nekalbu apie vadinamus Kremliaus „Trojos arklius“ NATO — tą pačią Vengriją, kurios lyderis V. Orbanas blokuoja bet kokią NATO pagalbą Ukrainai. Jeigu jis neleidžia netgi ginkluotės tranzito iš kitų šalių per Vengrijos teritoriją, tai apie kokias visavertės Ukrainos narystės NATO perspektyvas galima kalbėti? O visi sprendimai NATO priimami konsensusu, t.y. absoliučiai visos šalys narės privalo juos palaikyti. Uždaras ratas…
— Po Irano prezidento žūties Artimuosiuose Rytuose gali eskaluotis konfliktas. Ar tai atsilieps Rusijos-Ukrainos karui kaip atitraukiantis manevras?
— Poveikis priklausys nuo tyrimo išvadų. Informacija, kad tai buvo Izraelio ir Azerbaidžano sąmokslas, esu tikras, nepasitvirtins. Abejoju, kad Izraelis žengtų tokį žingsnį.
Aukščiausio politinio vadovo nužudymas — tai casus belli, priežastis skelbti karą. Ypač, kai JAV dabar spaudžia Izraelį nepradėti karinė operacijos Rafache.
Taigi, vargu ar verta laukti ypatingos pagalbos iš Amerikos, o savų resursų Izraeliui greitai įveikti Iraną neužteks. Netgi B. Netanyahu, turintis savų priežasčių šią konfrontaciją tęsti, esu tikras, ko nors panašaus nesiimtų.
Bet kokiu atveju, svarbiausias veikėjas Irane yra ne šalies prezidentas, o dvasinis lyderis ajatola Ali Chamenėjus. Jis priima sprendimus, ką leisti į rinkimus, o ko ne. Jis priima galutinį visų pagrindinių ministrų, ypač saugumo sferoje, paskyrimo sprendimą. Tad, šiuo požiūriu kursas vargu ar pakis. Iranas balistinių raketų RF kol kas neparduoda, baimindamasis sankcijų sugriežtinimo.
Gedintieji Irano prezidento Ibrahimo Raisi laidotuvių procesijoje Kume. Iranas, 2024 m. gegužės 22-oji d.©Global Look Press / Keystone Press Agency
Manau, apžvelgiamoje perspektyvoje, tiesioginių derybų diplomatiniais kanalais tarp Irano ir JAV pradžios fone, Teheranas to nesiims. Aštrinti situaciją, kad JAV padidintų pagalbą Izraeliui, Iranui vargu ar naudinga.
Tad, tai, kad nutiko — tiesiog dėl orų ar techninių priežasčių įvykusi katastrofa. Ieškoti čia sąmokslo pėdsakų neverta. Ir tuo labiau tikėtis Armagedono Artimuosiuose Rytuose ir pasaulio politikoje.
— Kokie jūsų lūkesčiai ir prognozės iki šių metų pabaigos?
— Kaip jau sakiau, rugpjūčio gale ir rugsėjo pradžioje laukiame, kad JAV pradės spausti Ukrainą pradėti derybas. Ukrainos derybinė pozicija priklausys nuo to, ar pakaks gyvos jėgos fronte ir pagalbos ginklais iš užsienio partnerių rimtumo. Jei abi šalys tuo metu paskelbtų tikslų pasiekti nepajėgs ir situacija fronte pasirodys patinė be pokyčių perspektyvų apžvelgiamoje ateityje, tai derybų dėl konflikto įšaldymo šansai išaugs.
Kitas derybų faktorius — prezidento rinkimai JAV. Tai atskaitos taškas, nuo kurio stipriai priklausys ir Ukrainos vadovybės pozicija.
Kalant bendrai, 2023 metai buvo pažymėti per aukštais Ukrainos kontrpuolimo lūkesčiais, kuris dėl objektyvių priežasčių negalėjo baigtis sėkmingai.
Rusijos persvara ore suvaidino esminį vaidmenį kartu vadinama „Surovikino linija“ ir tūkstančių kvadratinių kilometrų minavimu.
Ir štai dabar atėjo Rusijos eilė nusivilti savo per dideliais lūkesčiais. Esu įsitikinęs, kad paskelbtų puolimo tikslų ji nepasieks. Jai taip pat nepavyks pralaužti Ukrainos gynybos linijos, kaip ir taktinių pasiekimų išvystyti į strateginius.
Rezultatas bus toks. Tokiu atveju abi pusės supras negalinčios pasiekti paskelbtų tikslų. Tuo tarpu vyks rimtas sankcijų sugriežtinimas iš Vakarų pusės, JAV spaus Kiniją, Iraną ir kitas šalis, padedančias Rusijai ir per kurias vyksta pilkasis rimtas importas ir dvigubos paskirties prekės. Tai yra, Rusija bus išsekinta arba smarkiai apribota resursais. Ukrainoje tuo metu irgi bus resursų deficitas. Tokiu būdu, jei abi visuomenės galutinai pavargs nuo karo, mobilizacija Ukrainoje nepavyks, ekonominė situacija prastės, tai derybų pradžios šansai gerokai išaugs.
Kitaip tariant, dabar mes esame šio karo endšpilyje. Kiti trys mėnesiai lems jo baigtį. Tiksliau, jo „karštosios“ fazės. Per vasarą įvairiuose vadovų susitikimuose bus aptarti galimi abiejų pusių kompromisai, ir mes išvysime realius taikos derybų planus. Bideno administracijos planuose jos privalo prasidėti ne vėliau spalio, kad būtų galima pateikti kaip pergalę tarptautinėje arenoje savo rinkėjams. Beje panašūs naratyvai amerikiečių žiniasklaidoje sutinkami dar nuo pernai rudens. Manau, kad ir Putiną šis variantas patenkins. Šiaip ar taip, jam bus būtina gelbėti Rusiją nuo sankcijų ir izoliacijos, kiek bekalbėtų, kad jos nebaisios.
E. Senšinas
republic.ru
* Vladimiras Putinas Tarptautinio baudžiamojo teismo kaltinamas nusikaltimais žmonijai. Išduotas jo arešto orderis.
2023 metų spalio 13 d., Europos Tarybos Parlamentinė Asamblėja (ETPA) priėmė rezoliuciją, pripažįstančią Rusijos Federacijos vadovą Vladimirą Putiną diktatoriumi.
▲
(3)
(2)
(1)