Ukrainos ginkluotosios pajėgos (UGP) liepą pradėjo aktyviai naudoti „mirties gėlę“. Iš dronų fronto linijos rajone iš Rusijos pusės prie laukų kelių numetama pusantro litro plastikinis butelis arba penkių litrų talpa, prikimšta plastido ir skeveldrinių elementų, taip pat su metalo jutikliu. Viršus pridengiamas gyvu augalu ar krūmu, maskuojančiu objektą. Įrenginys sprogsta priartėjus bet kokiai transporto priemonei, nepalikdamas jai šansų. Abiejose pusėse pastebimas ir aktyvesnis „laukančiųjų“ FVP dronų naudojimas – jie perskrenda fronto liniją ir nusileidžia prie kelių laukimo režimu. Operatoriai juos pakelia į orą pasirodžius taikiniui.
Tuo pat metu vaizdo įrašuose liepą vis dažniau pasirodė rusiški (ir mažesniu mastu – ukrainietiški) antžeminiai robotų kompleksai. Paprasčiau tariant, tai nedideli (aukštis – metras, ilgis – pusantro, plotis – pusė metro) robotai ant ratų, kurie, valdant operatoriams, gabena į pirmąsias pozicijas amuniciją, vandenį ir maistą, taip pat evakuoja sužeistuosius. Jie gali išminuoti teritoriją arba, sumontavus kulkosvaidžius ar granatsvaidžius, tiesiogiai dalyvauti mūšiuose. Rugpjūčio viduryje, valant Veseloje kaimą prie Dobropilės, masiškai buvo panaudoti antžeminiai robotų kompleksai su kulkosvaidžiais ir raketų sistemomis, kurie veikė kartu su tankais. Ukrainoje, bendradarbiaujant su „Nova Pošta“, renkamos lėšos jau ištiso bataliono tokių kompleksų tobulinimui.
Iš rusiškų „karinių tinklaraštininkų“ šaltinių gaunami skundai, kad fronte nuo praėjusių metų pabaigos masiškai žūva „sparnai“ – taip vadinami aukštuminiai žvalgybiniai ir smogiamieji dronai vidutinio ir didelio nuotolio („Lancetai“, „Zala“ ir kt., iš viso RF kariuomenėje dabar iki 15 skirtingų variantų). UGP sugebėjo sukurti jų naikinimo tarnybas, naudojančias greitus, manevringus aukštuminio skrydžio perėmimo dronus. Net „sparnų“ aprūpinimas automatine atakų išvengimo sistema nuo dronų-žudikų mažai padeda.
Rusijos dronų aptikimas tapo įmanomas po to, kai Ukrainos kariuomenė gavo mobiliąsias vakarietiškas priešlėktuvinės gynybos sistemas, dislokuotas netoli užnugario. Atskiros UGP pajėgos, užsiimančios „sparnų“ naikinimu, gali kaip ataskaitas už „medžioklę“ per mėnesį skelbti vaizdo įrašus, kuriuose užfiksuota iki 40–50 tokių palyginti brangių aparatų sunaikinimo epizodų. Ne visi jie numušami, tačiau, Ukrainos vertinimu, kai kuriose fronto atkarpose pavyksta sunaikinti iki 75–80%. Taigi rusų ir ukrainiečių vertinimai čia sutampa.
Vis dėlto RF ginkluotosios pajėgos bent kartą per savaitę praneša apie sėkmingus raketinius smūgius Ukrainos užnugaryje prieš karinius taikinius (ką iš esmės patvirtina ir Ukrainos šaltiniai), kurie akivaizdžiai buvo aptikti ir „apšviesti“ (t. y. stebėti ir koordinuoti) naudojant tokius dronus. Pirmiausia smūgiuojama į karinius poligonus šalies rytuose ir šiaurės rytuose, naudojamus naujiems daliniams rengti.
Pavyzdžiui, rugpjūčio 12 d. iš „The New York Times“ straipsnio paaiškėjo, kad liepos 21 d. per RF raketinį smūgį tarptautinio legiono mokymo stovyklos valgyklai prie Kropyvnycko žuvo ne mažiau kaip 12 užsienio savanorių iš JAV, Danijos, Taivano, Kolumbijos ir kitų šalių, o iki 100 žmonių buvo sužeista.
Kova su „sparnais“ – vienas ryškiausių Vakarų technologinio pranašumo panaudojimo pavyzdžių šiame kare, kontrastuojantis su nesėkmingais bandymais sustabdyti didėjančią RF modifikuotų sunkiųjų smogiamųjų dronų bangą.
Oro atakos
Laukiant Putino ir Trumpo susitikimo Aliaskoje, Rusijos kariuomenė smarkiai sumažino savo oro smūgių Ukrainai mastą. Jie Trumpo labiausiai erzino, skirtingai nei sausumos kovos veiksmai. Be to, kas reta, FSB tiesiog prieš susitikimą, rugpjūčio 14 d., pateikė oficialų savo veiksmų paaiškinimą, paskelbdama, kad paskutinės oro smūgių serijos metu buvo sužlugdyta Ukrainos OTRK („operatyvinių-taktinių raketų kompleksų“) „Sapsan“, galinčių smogti Rusijos gilumoje 500–750 km atstumu, raketų gamybos programa. Esą vien dėl šios priežasties buvo atakuotos pramonės įmonės Charkivo, Sumų ir Žytomyro srityse.
Ukraina tuo pat metu, laukdama susitikimo, padidino smūgių Rusijos objektams skaičių ir efektyvumą, pirmiausia geležinkelių transportui pietų Rusijoje (nuo liepos 22 d. atakuota ne mažiau kaip penkiolika stočių arba stambių geležinkelio objektų), gynybos pramonės įmonėms ir dideliems naftos perdirbimo gamykloms iki 2000 km atstumu nuo fronto, t. y. nuo Komijos respublikos ir Orenburgo srities iki Krasnodaro krašto. Kai kurios naftos perdirbimo gamyklos, įskaitant tokias dideles kaip Novokujbyševskio, Volgogrado, Syzrano ir Riazanės, po įspūdingo pirminio naftos perdirbimo įrenginių sunaikinimo sustabdė arba smarkiai apribojo veiklą. Kai kuriuose Rusijos regionuose kilo didelis benzino deficitas.
Nuo rugpjūčio 15 d. RF atnaujino plataus masto atakas prieš Ukrainos naftos ir dujų infrastruktūrą. Rugpjūčio 19 d. po smūgių kilo didelis gaisras Kremenčuko NPG (anksčiau jau ne kartą atakuotame), buvo apgadinta dujų kompresorinė stotis Lubnuose (Poltavos sr.), sunaikinta naftos bazė Odesoje, rimtai apgadinta naftos infrastruktūra Izmailyje (Odesos sr.). Be to, dronų ir planuojamųjų aviacijos bombų atakų patyrė dešimtys šalies miestų, ypač Donecko, Charkivo, Zaporižios ir Sumų srityse.
Donecko aglomeracijos miestuose neslūgsta vandens krizė, iš dalies sukelta objektyvių aplinkybių – per karą sunaikinto magistralinio vandentiekio Sierverskio Donecas – Doneckas, iš dalies regiono valdžios veiksmų. Šį sezoną jie paskelbė griežtą ir mažą kainą už vandens pardavimą gyventojams, tačiau komercinės struktūros atsisakė taip dirbti, dėl to nutrūko „alternatyvaus“ vandens tiekimas į didžiuosius miestus.
Dėl to nuo vasaros pradžios Doneckas, Makejevka ir kitos centrinės regiono gyvenvietės liko be „techninio“ vandens prausimuisi, kanalizacijai ir skalbimui. Kai kur jis yra, bet tiekiamas kartą per kelias dienas ir tik į daugiabučių pirmuosius aukštus. Problemų kilo ir kariuomenei – panašu, kad į frontą buvo pristatomas ne geriamasis, o techninis vanduo. Rugpjūtį į socialinius tinklus pateko dešimtys vaizdo įrašų, kaip kariai „konkuruoja“ su laukiniais gyvūnais, semdami drumstą vandenį iš miško balų, kad jis nusistovėtų, perkošia ir geria.
Po Donecko gyventojų kreipimųsi į Vladimirą Putiną į regioną buvo atsiųsta dešimtys „vandens vežėjų“ brigadų iš Rusijos regionų, tačiau, sprendžiant iš internete platinamų vaizdo įrašų, jie nesugeba išspręsti problemos. Donecke vandens dalijimo punktuose renkasi dešimtys ir šimtai vietos gyventojų su bidonais. Su jais jau priversta važiuoti kalbėtis ir regiono valdžia.
Taigi Putino reikalavimai Ukrainai dėl UGP pasitraukimo iš Donecko srities siejami su viltimi, kad tada bus galima imtis vandens tiekimo Doneckui atkūrimo iš Sieversko Doneco. Vandens paėmimo punktas yra pačiame šiaurės vakariniame regiono pakraštyje, ties Slovjansku. Centrinė vandentiekio dalis eina per Časiv Jaro rajoną, kur vamzdynai daug kur sunaikinti per RF puolimą. Reikia pastebėti, kad Ukrainos visuomenė į tokią situaciją nereaguoja su užuojauta okupuotų teritorijų gyventojams. Ukrainos socialiniuose tinkluose ir spaudoje galima rasti nemažai pašaipių pasisakymų šia tema, įskaitant ir žinomų asmenų.