Slapti branduoliniai bandymai. Ar įmanoma šiandien susprogdinti bombą niekam nepastebint? ()
Ar XXI amžiuje įmanoma „tyliai“ susprogdinti atominę bombą taip, kad niekas to nepastebėtų?
© geralt (Free Pixabay license) | https://pixabay.com/photos/atomic-bomb-nuclear-weapons-2621291/
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Pasaulis vėl kalba apie branduolinius bandymus. Pranešimai apie galimą grįžimą prie testų, sudaryti iš politinių deklaracijų ir užuominų, lengvai įaudrina vaizduotę. Todėl kyla klausimas, kuris kartojasi jau daugelį metų: ar XXI amžiuje įmanoma „tyliai“ susprogdinti atominę bombą taip, kad niekas to nepastebėtų? Mokslininkų, užsiimančių sprogimų stebėsena, atsakymas gana vienareikšmis. Jei kuris nors iš didžiųjų žaidėjų tikrai grįžtų prie klasikinių, sprogstamųjų branduolinės ginkluotės bandymų, likęs pasaulis tai sužinotų labai greitai.
Jau dešimtmečius vystomos technologijos, kurios ne tiek „stebi“, kiek klausosi Žemės. Branduolinio ginklo sprogimas – nesvarbu, ar jis įvyksta po žeme, ore ar vandenyne – palieka būdingą signalą. Smūginė banga sklinda per uolienas, vandenį ir atmosferą, paversdama sprogimą savitu seisminiu parašu, kurį galima aptikti milžiniškais atstumais.
Tuo remiasi tarptautinė visuotinio branduolinių bandymų uždraudimo sutarties stebėsenos sistema. Tinklą sudaro šimtai stočių, išsibarsčiusių po visą pasaulį. Dalį sudaro įprastos seisminės stotys, registruojančios žemės drebėjimus. Kitos klausosi žemo dažnio garso bangų atmosferoje, dar kitos – garso vandenynuose, o specializuotos laboratorijos analizuoja oro mėginius ieškodamos radioaktyvių izotopų pėdsakų, kurie išsiskiria sprogimo vietoje.
|
Šį tarptautinį „nervų tinklą“ papildo ir nacionaliniai seisminiai tinklai, pirmiausia sukurti žemės drebėjimams registruoti. Praktikoje tai reiškia, kad kiekvienas didesnis, nenatūralus virpesys palieka žymę keliuose, kartais keliolikoje nepriklausomų sistemų. Globalios prieigos prie duomenų eroje sunku įsivaizduoti rimtą branduolinį bandymą, apie kurį žinotų tik viena vyriausybė.
Koks mažas gali būti sprogimas, kad vis tiek jį pastebėtume?
Esminis klausimas – kokiu tikslumu šiandien galime stebėti pasaulį. Seismologai turi paprastą „nykščio taisyklę“: bet kurioje Žemės vietoje stebėsenos sistemos gali aptikti požeminį sprogimą, atitinkantį maždaug 4 magnitudės žemės drebėjimą. Tai nedidelio drebėjimo stiprumas, kurį, palankiomis sąlygomis, galime pajusti, bet jis retai padaro rimtos žalos. Branduolinės ginkluotės masteliu tai būtų maždaug kilotonos energija – sprogimas, 15 kartų silpnesnis už Hirošimos bombą.
Tačiau tuo galimybės nesibaigia. Ten, kur daugelį metų buvo vykdomi branduoliniai bandymai, mokslininkai turi tarsi konkrečios vietos „piršto atspaudą“. Šimtai ankstesnių virpesių leido labai tiksliai sukalibruoti grunto seisminį atsaką. Tokiuose regionuose galima itin padidinti jautrumą ir aptikti gerokai silpnesnius nei kilotonos sprogimus. Jei žinomi bandymų poligonai staiga vėl pradėtų „kalbėti“, pasaulinis tinklas užfiksuotų net labai kuklius eksperimentus.
Praktikoje tai atrodo taip: kiekvienas nenatūralus virpesys yra lokalizuojamas ir analizuojamas beveik realiuoju laiku. Kai Šiaurės Korėja 2006–2017 m. vykdė savo branduolinius bandymus, seisminiai signalai ir radioaktyvūs pėdsakai buvo užfiksuoti dešimčių stočių visame pasaulyje ir greitai patvirtinti iš kelių nepriklausomų šaltinių.
Ar įmanoma paslėpti branduolinį sprogimą po žeme?
Teoriškai egzistuoja metodų, galinčių prislopinti seisminį sprogimo signalą. Dažniausiai minimas scenarijus – susprogdinti užtaisą didžiulėje, tuščioje ertmėje, pavyzdžiui, specialiai iškastoje kavernoje. Tokios ertmės sienos sugeria dalį energijos, o į uolienas sklindanti banga tampa silpnesnė nei sprogimo „standžiai“ apsuptame grunte.
Tačiau tai – menkai praktiška. Kilotonos dydžio sprogimui reikia milžiniškos ertmės, kurios įrengimas brangus, ilgas ir sunkiai nuslepiamas. Net ir tada signalas nebūna visiškai užslopintas: artimiausios stotys vis tiek užfiksuos aiškų impulsą, kurį sunku supainioti su natūraliu drebėjimu. Tokie metodai gali komplikuoti analizę ir sumažinti aptikimo nuotolį, bet nekeičia fakto, kad pasaulis „išgirs“ daugumą reikšmingų bandymų.
Mokslininkų bendruomenėje vyrauja gana vieninga nuomonė: kalbant apie klasikinius, sprogstamuosius branduolinės ginkluotės bandymus – ypač valstybių, turinčių pažangius arsenalus – praktiškai nėra galimybių jų visiškai paslėpti. Signalą galima šiek tiek „užtušuoti“, bet ne ištrinti iš seisminių ir radionuklidinių įrašų.
Kaip atskirti branduolinį sprogimą nuo „įprastos“ detonacijos?
Vien užfiksuoti virpesius dar nepakanka. Reikia nustatyti, ar susidurta su branduoliniu sprogimu, ar su didžiule cheminio užtaiso, pavyzdžiui, konvencinės ar pramoninės kilmės, sprogstamąja reakcija.
Pirmiausia svarbus mastas. Sukrauti tiek cheminių sprogmenų, kad jų sukelti virpesiai atitiktų 6 ar didesnę magnitudę, būtų logistiškai beprotiška ir praktiškai neįmanoma. Jei tokie signalai pasirodo žinomo poligono ar įtartinos vietovės regione, jie iš karto kelia asociacijas su branduoline ginkluote.
Antra, galutinis įrodymas – branduolinių reakcijų produktai. Jei sprogimas pakankamai sudrasko uolienas ir į paviršių patenka dujų ar dulkių, ore galima aptikti būdingų radioaktyviųjų izotopų, susidarančių tik branduolinėse reakcijose. Tarptautinės laboratorijos nuolat stebi atmosferą, todėl neįprastas „kokteilis“ radionuklidų greitai išduotų, kad įvyko kažkas daugiau nei paprasta pramoninė detonacija.
Taip sujungiama informacija iš kelių nepriklausomų kanalų. Laikas, vieta ir sprogimo stiprumas, seisminio signalo pobūdis bei radioaktyvių izotopų buvimas ar nebuvimas leidžia pateikti vienareikšmį atsakymą.
Politines deklaracijas atsveria tvirti duomenys
Pastaraisiais mėnesiais viešojoje erdvėje vėl pasirodė garsūs politiniai pareiškimai, teigiantys, esą kitos didžiosios valstybės slapta sugrįžo prie bandymų. Teigiama, kad „kažkur giliai po žeme“ vyksta tai, ko niekas nepajėgia aptikti. Sprogimų monitoringą tiriantys mokslininkai į tokias tezes žiūri gana santūriai. Jie pabrėžia, kad nuo 10-ojo dešimtmečio nė viena pagrindinė branduolinė valstybė neatliko klasikinio sprogstamojo branduolinio bandymo. Paskutinė šalis, detonavusi branduolinius užtaisus, buvo Šiaurės Korėja, o jos 2006–2017 m. bandymai buvo užfiksuoti ir išanalizuoti iki smulkmenų.
Dalis neaiškumų kyla dėl sąvokų painiavos. Branduolinių valstybių arsenaluose vis dar atliekami plataus masto ginklų komponentų bandymai, tačiau nesukeliant visavertės branduolinės reakcijos. Tai vadinamieji subkritiniai eksperimentai, kurie nesukuria su klasikine bomba palyginamos sprogimo bangos, todėl nepažeidžia tarptautinio bandymų draudimo. Vis dėlto žiniasklaidoje jie neretai suplakami su tikrų branduolinių sprogimų įvaizdžiu, taip gimstant sensacingoms naratyvoms.
Mokslo požiūriu skirtumas esminis. Subkritiniai eksperimentai ir kompiuterinės simuliacijos globaliuose stebėjimo tinkluose nepalieka tokio aiškaus pėdsako kaip tikras branduolinis sprogimas. Todėl jei kas nors kalba apie „slaptus bandymus“, o seisminių ir radionuklidų duomenyse tvyro tyla, mokslininkai turi rimtą argumentą tokius teiginius kvestionuoti.
![[ŽT] Pasaulis sulaiko kvapą. Branduolinė dvikova prasideda](/photo/202510/30/09/thumb_440224__1.jpg)
