Ukrainos dronai sužlugdė kurortinį sezoną Kryme, sustabdė laivybą Azovo jūroje ir privertė Trumpą bei „MAGA“ auditoriją patikėti, kad įmanoma nugalėti Rusiją – jei ne karine, tai bent jau ekonomine prasme. Tačiau vieningos puolimo strategijos pietuose nepavyko suformuoti: pajėgos buvo išsklaidytos keliuose frontuose, o Kijeve, kovų įkarštyje, pasikeitė visa karinė vadovybė. Kas įvyko karo veiksmuose liepos mėnesį – mėnesinėje apžvalgoje.

Liepos mėnesį Ukraina išlaikė strateginę iniciatyvą, tačiau praleido progą greitai laimėti pietiniame fronte – prie Dniepro ir Zaporožėje, – kur jai pavyko sugriauti Rusijos logistiką ir gynybą. Vietoje to ji persiorientavo į naujus tikslus, kurie ir toliau kelia Rusijai nemažai rūpesčių.

Galima priežastis – gilus gynybos ministro ir Ukrainos ginkluotųjų pajėgų vado konfliktas. Jis baigėsi abiejų (o kartu ir Generalinio štabo vado) atsistatydinimu, visos vyriausybės „persikrovimu“ ir Ukrainos ginkluotųjų pajėgų revizija. Kampanijos prieš atskiras Rusijos ekonomikos šakas – Krymo energetikos sistemą, naftos perdirbimo gamyklas, civilinę laivybą Azovo ir Juodojoje jūrose, „Wildberries“ sandėlius – keičiasi viena po kitos kiekvieną savaitę, tačiau akivaizdus galutinis rezultatas matomas, ko gero, tik dviejose iš jų.

Tuo pačiu jie sustiprino Ukrainos įtaką tarptautinei politikai, susijusiai su karo sprendimu, ir iš tikrųjų sudomino ją Trumpo pasiekimais bei dešiniąja JAV auditorija (MAGA). Vis dėlto „ant žemės“ situacija išlieka beveik nepakitusi — su nedideliu Rusijos pranašumu, kuri, tęsdama vasaros puolimą, sukūrė gana pavojingą padėtį viename iš Charkovo srities ruožų.

Tarptautinė situacija

Ukraina pasiekė stulbinančių laimėjimų oro kare: vidutinio ir didelio nuotolio dronai smogia Rusijos logistikos objektams ir naftos perdirbimo gamykloms, o pati Ukraina sparčiai plėtoja dronų, priešdronines ir raketines technologijas. Šie laimėjimai tapo ypač pastebimi atsižvelgiant į faktinį JAV pralaimėjimą kare su Iranu – dėl analogiškų amerikietiškų sistemų atsilikimo ir pramonės nesugebėjimo greitai pradėti masinę jau ištobulintų gynybos produktų gamybą. Visa tai leido Zelenskiui ne tik atkurti santykius su Trumpu (praėjusią savaitę Ukrainos prezidentas apie tai pareiškė tiesiogiai), bet ir pakeisti kai kurių svarbiausių „MAGA“ judėjimo atstovų požiūrį į jį, kurie anksčiau laikė pagalbą Ukrainai beprasmišku pinigų švaistymu, o pačią Ukrainą – faktine JAV prieše. Masiniai Rusijos balistinių ir kitų sunkiųjų raketų smūgiai Kijevui, likusiam be raketų „Patriot“ sistemų, ne silpnina, o tik sustiprina šį įspūdį JAV visuomenėje. O liepos 12 d. netikėta senatoriaus Lindsay Grahamo, pagrindinio Ukrainos lobisto tarp respublikonų, mirtis padarė realistiška jo skatintų įstatymų pataisų Ukrainos naudai, priėmimą.

Net Ukrainos smūgiai laivams, išvežantiems iš Novorosijsko Kazachstano naftą, kurią išgauna amerikiečių kompanijos, nepaaštrino santykių su JAV ir Kazachstanu. Priešingai, jie sukėlė pirmąją per ilgą laiką aiškiai proukrainietišką Kazachstano prezidento Kasymo-Žomarto Tokajevo reakciją. Susitikime su Putinu Omske jis pasakė įžanginę kalbą, kurioje viešai paragino jį apmąstyti karo tikslus – Kazachstane jis „nesuprantamas“ – ir pasiūlė priimti JAV prezidento tarpininkavimą, siekiant jį nutraukti.

Šiame kontekste iš Rusijos sklinda, kaip sakoma, „prieštaringi signalai“. Nuo liepos dešimtosios iki maždaug 26-osios Putino aplinkos atstovai, ypač užsienio reikalų ministras Sergejus Lavrovas, nuolat minėdavo „Ankoridžo dvasią“ – akivaizdžiai bandydami iš jos išgauti bent ką nors: ar tai būtų trumpalaikė nauda, ar galimybė grįžti ankstesnėmis sąlygomis į derybų procesą, nutrauktą dėl daugkartinių Kijevo apšaudymų. Tačiau liepos 23 d. Maniloje vykęs S. Lavrovo susitikimas su valstybės sekretoriumi Marko Rubio truko neilgai ir neperaugo į nieko daugiau. Atgaivinti „Ankoridžo dvasią“ – kurios pagrindinė idėja buvo Ukrainos ginkluotųjų pajėgų pasitraukimas iš Donbaso mainais į Rusijos pasitraukimą iš okupuotų Charkovo, Sumų ir Dnipropetrovsko sričių rajonų – akivaizdžiai nepavyko, ir dabar atėjo laikas derėtis iš naujo. Tokajevo idėja, išsakyta Omske, — grįžti prie „Stambulo susitarimų – 2“, t. y. sustabdyti karo veiksmus prie fronto linijos, po ko Rusija vargu ar kada nors galės užimti visą Donbasą, — Putinas kol kas nepriima. Tai parodė jo nauji agresyvūs pareiškimai susitikime su jūrų pėstininkais liepos 26 d.

[EU+Kuponas] Bokštinis ventiliatorius – galingas vėsinimas ir švaresnis oras viename įrenginyje. Ribotas kiekis! („VEVOR UML-050“) 5776 4 Rekordiškai žema kaina Specialus kuponas Iš Europos greitas ir saugus pristatymas Aukščiausia kokybė Labai ribotas kiekis 30-ies d. pinigų grąžinimo garantija 12-os mėn. garantija Išsamiau

Konfliktas Ukrainos karinėje vadovybėje

Pagrindine vidaus politikos tema Ukrainoje liepos mėnesį tapo ne vyriausybės „pertvarkymas“, dėl kurio jos vadovė Julija Sviridenko neteko savo posto, o gynybos ministro Michailo Fedorovo, dirbusio šiame poste vos keturis su puse mėnesio, atleidimas iš pareigų.

Jaunas, energingas ministras, „susidomėjęs“ technologijomis, į savo patarėjų komandą pritraukė žymiausius ir kompetentingiausius „dronų karo“ specialistus ir socialiniuose tinkluose įtikinamai atsiskaitydavo už savo kasdienį darbą. Vis dėlto Zelenskis jį atleido – dėl priežasčių, kurios daugeliui piliečių pasirodė neįtikinamos. Be to, priežastys buvo skelbiamos po vieną, ir jos, atrodė, prieštaravo viena kitai. Pirmąja priežastimi buvo įvardytas Teritorinių komplektavimo centrų (TKC) reformos žlugimas – aštriausią krizę šioje srityje pripažįsta tiek karinės, tiek civilinės valdžios institucijos. Kai kurie deputatai, ypač žmogaus teisių įgaliotinis Dmitrijus Lubinecas, kuris šį pavasarį staiga „prabudo“ (arba gavo teisę reikšti nuomonę šiuo klausimu) — bent kartą per savaitę aprašo vis naujus siaubingus žmogaus teisių pažeidimus, korupciją ir TKC darbuotojų žiaurumą. Atrodo, Fedorovas iš tiesų neturėjo jokių kitų idėjų, išskyrus vieną: grąžinti kariuomenei karo prievolės turinčių asmenų registravimą ir šaukimų išsiuntimą, o fizinį ieškomų asmenų paiešką ir vengiančių piliečių sulaikymą perduoti Vidaus reikalų ministerijai — kuri iš karto atsisakė tai daryti.

Kita priežastis, kurią Zelenskis nurodė, buvo neabejotinas Fedorovo konfliktas su vyriausiuoju vadu Aleksandru Syrskiu dėl ginklų pirkimų – taip pat, kaip staiga pareiškė Ukrainos prezidentas liepos 27 d., dėl klausimo apie priešraketinės gynybos sukūrimą, kai JAV nustojo tiekti „Patriot“ priešraketines sistemas. Tuo nesunku patikėti: į aukštąsias technologijas orientuotas Fedorovas statė ant tam tikrų tipų dronų ir „hakerių pajėgų“, o kartu užpildė akivaizdžias pirkimų spragas, kurios metų metus nebuvo įtrauktos į „klasikinių“ karinių vadų, tokių kaip Syrskis, prioritetų sąrašą. Pavyzdžiui, jis pirmą kartą per penkerius metus surengė visureigių ir kitos lengvosios automobilių technikos pirkimo kariuomenei konkursą – anksčiau ji patekdavo į kariuomenę išskirtinai entuziastų ir labdaros teikėjų pastangomis. Tačiau tai taip pat reiškė, kad tam tikrų rūšių ginklų pirkimas – tarp kurių buvo minimi stambaus kalibro artilerijos sviediniai – nebuvo jo prioritetas, nors kariuomenei jie taip pat buvo būtini.

Tai iš tiesų galėjo tapti aštraus konflikto priežastimi – kaip ir tam tikrų tipų dronų pasirinkimas. Juk už kiekvieno tipo, už kiekvieno gamintojo stovi konkrečios įmonės, kurios gauna savo dalį iš dešimčių milijardų eurų, skiriamų pirkimams. O čia galimi ne tik „verslo interesų“ konfliktai, bet ir visiškai akivaizdžios korupcinės – arba antikorupcinės – problemos. Tai, tiesą sakant, dar kartą parodė „Mindičgeitas“, atskleidęs korupcinės grupės iš artimiausio Ukrainos prezidento aplinkos ryšius su didžiausiu nacionaliniu dronų ir raketų gamintoju.

Tačiau Zelenskiui nepavyko „tiesiog taip“ atleisti Fedorovo – arba palikti jį savo padėjėju be realios valdžios. Situaciją dar labiau pablogino bloga Syrskio reputacija visuomenėje: jis kompromitavo save sprendimais, dėl kurių mūšio lauke buvo prarasta daugybė beprasmiškų aukų, ir nesenu skandalu dėl de facto giliai kriminalizuoto šturmo pulko „Skala“, priminusio blogiausius Rusijos „baudžiamųjų“ dalinių pavyzdžius. Visuose didžiuosiuose Ukrainos miestuose vyko masiniai protestai – prieš Fedorovo atleidimą ir už Syrskio atsistatydinimą. Iš dalies jie tęsiasi ir dabar, praėjus beveik dviem savaitėms.

Protestai privertė Zelenskį atleisti vyriausiąjį vadą, o po jo pasitraukė ir Generalinio štabo viršininkas. Po beveik savaitės konsultacijų su karininkais, Zelenskis į jų vietą paskyrė 44-metį Michailą Drapatą, Ukrainos ginkluotųjų pajėgų Jungtinių pajėgų vadą, populiarų tiek kariuomenėje, tiek visuomenėje, — Ukrainos kariškį iš naujos kartos, skirtingai nuo vadų su „sovietinėmis šaknimis“. Gynybos ministro pareigas pradėjo eiti majoras generolas Jevgenijus Khmara: prieš tai jis pusę metų vadovavo SBK, o dar anksčiau ten vadovavo specialiųjų operacijų centrui. Akivaizdu, kad tai dar vienas dronų karų specialistas. Pats Fedorovas toliau reikalauja grąžinti jį į ministro postą – tuo faktiškai parodydamas savo prezidentines ambicijas. Remiantis apklausomis, jis dabar galėtų tikėtis užimti trečiąją vietą prezidento rinkimų lenktynėse – po Zelenskio ir buvusio vyriausiojo vado Valerijaus Zalužno.