Naujausias James Webb teleskopo atradimas apstulbino mokslininkus: „To tiesiog negali būti!“

Dar Markas Tvenas sakydavo: "Kai melagingų antraščių kūrėjai pabaigia mokyklą, jie eina dirbti scammeriais". Tarp "To negali būti" ir "To niekas nesitikėjo" yra esminis skirtumas.

*Markas Tvenas

Gal kas gerai išmano astrofiziką ir galėtų pakomentuoti, mat aš kažkaip vis įžvelgiu loginę klaidą (greičiausiai savo klaidingu įsivaizdavimu). Tiesų apie šviesos greitį, šviesmečius ir kito elementoriaus man aiškinti nereikia. Bet… Kai perskaitau info, kad va už niolikos šviesmečių stebima žvaigždė ar galaktika turėjo taip atrodyt praktiškai visatos pradžioje, nes visatai yra kažkur 13,8 mlrd metų, man kyla logiškas klausimas: juk taip galėtume teigti nebent tada, jei nuo didžiojo sprogimo tas tolimas objektas liktų beveik ten PAT, o mes nuo PAT pradžių būtume už niolikos šviesmečių - tada sutinku… po niolikos mljrd metų mus pagaliau pasiektų to objekto vaizdas, koks buvo beveik pradžioje. Kitaip sakant - viskas logiška statinėje visatoje. Dabar ir tas objektas juk po sprogimo skriejo milijardus metų, ir mes skriejome, pradžioje net buvome gan arti vienas kito ir tas pirminis vaizdas jau seniai dingęs (nes mus seniai pasiekė) ir mus dabar pasiekia gan smarkiai pasikeitęs vaizdas. Netgi jei po sprogimo nuskriejome gan skirtingomis kryptimis (mes juk isivaizduojamo burbulo, kuris nuolat plečiasi, paviršiuje), pradžioje atstumai tarp visatos objektų buvo daug mažesni, nei dabar. Tai niekaip nesuprantu, kaip galima matyti visatos pradžią… juk lygiai taip pat mes nematome sprogimo blyksnio, nes jo seniai nebėra ir nebent “atsispindėjęs” nuo mistiško paralelinės visatos veidrodžio sugrįžtų. Tai kur mano mąstymo klaida?

Įdomus klausimas. Esminis skirtumas: Jūs Visatą įsivaizduojate kaip besiplečiantį burbulą erdvėje. Tačiau tai yra pati besiplečianti erdvė. Todėl net erdvės atžvilgiu nejudantys objektai joje, esantys skirtingose vietose, tolsta vienas nuo kito. Ir kuo tolesniuose ervės taškuose yra, tuo greičiau tolsta. Skaičiuojama, kad per 13,8 mlrd metų Visata išsiplėtė iki 46,6 mlrd šviesmečių dydžio, t.y. yra atstumo riba (13,8 mlrd šviesmečių spinduliu nuo mūsų), už kurios objektai yra nematomi, nes tiesiog nuo mūsų tolsta greičiau už šviesą. Verta pastebėti, kad pirmosios žvaigždės susiformavo kai visata jau buvo gan didelė (100 mln metų po bigbango), tad dėl besiplečiančios ervės jų šviesa užtruko atkeliauti iki mūsų. Tikiuosi, Jūs suprantate, kad ir šiaip Jūs nieko nematote, kas yra dabar, o tik koks daiktas buvo praeityje? Monitorių matote tokį, koks jis buvo prieš kelias nanosekundes, Mėnulį - koks jis buvo prieš sekundę, Saulę - kokia ji buvo prieš 7 su viršum minučių, Kentauro Alfa - kokia ji buvo prieš 3 su viršum metų? Ir tai tik jei neskaičiuosim Visatos plėtimosi. https://en.wikipedia.org/wiki/Observable_universe

Kaip jau rašiau pačioj pradžioj - čia elementorius vaikams Beje, jau jau tiksliau - nuo Mėnulio šviesa iki mūsų apie 1,3 sek, nuo Saulės - apie 8,3 min.

Truputi painioji du skirtingus dalykus. Judejima erdveje su pacios erdves pletimusi. Erdve gali plestis greiciau uz sviesa. Pabandysiu paaiskint kaip pats suprantu. Tiksliai skaiciu neatsimenu bet yra paskaiciuota kokiu greiciu pleciasi tam tikras turio vienetas. Pasigooglines laisvai rastum. Tarkim tas turio vienetas megapersekas pleciasi 30km per sekunde. Kad paprasciau isivaizduoti pereinam i 2D pagalvok kad matematikos sasiuvinio langelis yra besipleciantis vienas megapersekas. Tai jeigu desim salia viena kito besipleciancius langelius, gausim kad uz 10000 langeliu plesis greiciau uz sviesa, imant kaip atskaitos taska pirmaji langeli. Is to ir yra teiginys, kad kuo toliau yra objektas visatoje tuo jis greiciau tolsta nuo musu

Aš šio dydžio neskaičiavau, o rėmiausia anksčiau minėta nuoroda. Kiti šaltiniai nurodo tą patį dydį. Kaip minėjo ankstesnis komentatorius, tik judėjimas erdvėje yra ribotas šviesos greičio. Pačios erdvės plėtimasis šios ribos neturi ir plečiasi vis greitėjančiai. Tad, nors skirtinguose erdvės taškuose esantys daiktai erdvėje gali visai nejudėti, bet atstumas tarp jų vis didėja, nes "daugėja erdvės" tarp jų. Ir pakankamai toli esantys taškai gali tolti vienas nuo kito didesniu nei 2c greičiu. Būtų paprasčiau, jei perskaitytumėte ankstesnę nuorodą, o ne a priori nurašytumėte ją kaip jau žinomam elementarių žinių šaltiniui.

Ačiū už komentarus bei nukreipimą tinkama linkme. Paskaitysiu, užlopysiu žinių ir mąstymo spragas Reik grįžti prie St.Hawking knygos “Visata riešuto kevale” - ten turbūt viskas paaiškinta… kažkada pradėjau skaityt ir dėl laiko stokos atidėjau į šoną, nors taip knietėjo grįžt prie jos Šioks toks nesusipratimas… nuorodos jokiu būdu nenorėjau nurašyti. Mano komentaras buvo apie tuos kitus prieš nuorodą pavardintus faktus (šviesą ir monitorių, Mėnulį, Saulę ir pan.).

Galbūt tai susiję su šių komentarų tema, gal nelabai, bet kažkada esu peržiūrėjęs pasaulinio lygio fiziko L. Susskind paskaitų seriją apie kosmologiją. Paskaitos ilgos, matematikos jose yra daug, ne visas lygtis lengva suprasti, tačiau šios paskaitos mano supratimą ir žinias apie visatą pakėlė į naują lygį. Štai pirmos dalies video, kitas dalis, jei susidomėsite, bus nesunku surasti. https://www.youtube.com/watch?v=P-medYaqVak