Neįtikėtina, bet tiesa – kosmosą žmonijai užkariauti padės mikroorganizmai

Pamiršo svarbiausią mikroorganizmų kosminę funkciją - patį kosmoso kolonizavimą. Protingai paskleidus kosminiam vakuumui ir spinduliuotei atsparius mikroorganizmus, per keletą milijardų metų jie kolonizuos visas bent kiek tinkamas galaktikos planetas o per dar keletą milijardų metų- evoliucionuos į mąstančias technokratines būtybes. Oh wait, juk tai jau ir taip vyksta...

Nepamirškime laiko, kalbant apie milijardus metų saulė per tą laiką taps raudonąją gigante, o tuomet nykštuke, ar spės per tą laiką sukurti dar vieną evoliuciją planetose, kurios nėra draugiškos mūsų suvokimo sąlygoms, o už saulės sistemos keliauti nėra galimybės, bent jau kol kas. Žiūrint į moksline fantastiką atrodo turėsime ateitį, bet atsižvelgiant į tai kokia esame rūšis, kaip naikiname savo paties namus, mums nėra net verta bandyti kažką kolonizuoti, pirmiausiai turime išmokti pasikeisti.

Kad savo planetoje turime išmokti gyventi darniai - tai faktas. Bet neišvengiamai reikės stengtis iš čia išsikraustyti dėl Saulės. Ir mes nežinom kiek laiko turim, galvojam kad dėl Saulės, o gali asteroidas didelis įsirėžt bet kada. Dar su Putinu reikia kariaut dėl žemių, tas grasina, jei Ukraina norės susigrąžinti savo žemes, tai sprogdins atomines - durdomas, lyg neturėtume, kaip žmonija svarbesnių dalykų veikti, nei šaudytis švino gabaliukais tranšėjose.

Puikiai pasakyta, man išvis yra nesuvokiama, Rusiją turi tokias turtingas ir didžiules žemes, užuot žudę kaimynus būtų tuos resursus panaudojęs žmonių gerovei, stengtis sukurti turtinga ir klestinčia valstybe, bet ne geriau eikime į Ukrainą žudykime, vokime ir naikinkime, nes nieko savo kurti nemokame. Na čia nuklydau nuo temos. Grįžtant prie visatos, mano didžiausias noras iki mirties sulaukti kažkokio įrodymo, arba paneigimo, kad esame visatoje vieni, aišku to nesulauksiu, bet norėčiau žinoti kodėl būtent mes esame, tai pat kur prasideda ir baigiasi visata, kas yra už visatos, kaip galėjo susidaryti viso ko pradžia iki didžiojo sprogimo, jeigu jis išviso buvo. Kiek turime daug klausimų, kiek mažai žinome, ir kokie mes maži visatos mastu, tarsi smiltis Sacharos dykumoje. Ir didžiausius klausimas ar gavę visus tuos atsakymus sugebėsime suvokti realybę. Galbūt nežinojimas yra visa ko palaimą, išsigelbėjimas nuo savęs.

Kovojama ne dėl žemių, o dėl ego ir valdžios.

Šiame kontekste konkrečiai Saulė ir mūsų pažįstama žmonija neturi jokios reikšmės. Pagal šią schemą paraleliai gali egzistuoti milijardai skirtingų civilizacijų, nieko viena apie kitą nežinančių. Gyvybės paplitimui visiškai nėra būtinybės skirtingiems židiniams suvokti kitų židinių egzistavimą ir tarpusavyje bendrauti. Kitas klausimas - ar pavyks kažkokiai konkrečiai civilizacijai išsivystyti iki lygio, leidžiančio tarpžvaigždines keliones ar bent komunikacijąs, bet tai - tik vyšnaitė ant torto, skirta patenkinti smalsumą, neturinti esminės reikšmės.