Galaktikas teleskopu ištyrę mokslininkai išsiaiškino ilgai kamavusią galingiausių juodųjų skylių ir kvazarų paslaptį ()
Kvazarai, ekstremaliausi Visatos reiškiniai, atsiranda tada, kai galaktikų susidūrimų metu į juodąsias skyles patenka dujų, kurios jas ir maitina, rodo nauji tyrimai.
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Mokslininkai teigia išsprendę 60 metų senumo paslaptį – tyrimo metu išsiaiškino, kad kvazarai – energingi objektai, kuriuos maitina supermasyvios juodosios skylės ir kurie gali nustelbti trilijonus žvaigždžių kartu sudėjus – susidaro susidūrus galaktikoms ir joms susijungus.
Išvados rodo, kad po kelių milijardų metų susidūrus su kaimynine Andromedos galaktika Paukščių take gali atsirasti kvazaras.
Anksčiau mokslininkai nustatė, kad kvazarai spinduliuoja ryškius ir energingus spindulius galaktikų širdyse, kurių plotis apytiksliai prilygsta Saulės sistemos pločiui – todėl manyta, kad kvazarai susidaro iš neįtikėtinai kompaktiškų objektų.
Pagrindinė teorija teigia, kad kvazarai yra supermasyvios juodosios skylės, kaitinančios didžiulius aplinkinių dujų kiekius ir taip išskiriančios milžiniškus spinduliuotės kiekius prieš medžiagai patenkant ant juodosios skylės paviršiaus, taip vadinamo įvykių horizonto.
Nuo pat jų atradimo prieš šešis dešimtmečius kvazarai glumino mokslininkus – daugiausia dėl to, kad neaišku, kaip supermasyvios juodosios skylės gali pritraukti pakankamai žaliavos tokiam galingam spinduliavimui.
Supermasyvios juodosios skylės egzistuoja daugumos galaktikų centruose, o kvazarams maitinti reikalingos dujos dažniausiai yra galaktikų pakraščiuose.
Taigi, turi būti kokis nors būdas, kaip tos dujos patenka į galaktikos centrą.
Naujausiame tyrime, paskelbtame žurnale „Monthly Notices of the Royal Astronomical Society“, remiamasi stebėjimais, atliktais Izaoko Niutono teleskopu Ispanijos Kanarų salose.
„Kad suprastume, kaip „užsidega“ kvazarai, turime nustatyti, kaip dujos pakankamai dideliu greičiu patenka į galaktikos centrą“, – elektroniniu paštu „Live Science“ sakė pagrindinis tyrimo autorius Clive'as Tadhunteris, Šefildo universiteto profesorius.
„Viena iš idėjų yra ta, kad būtiną radialinį „įkritimą“ sukelia galaktikų susidūrimai, su kuriais susijusios gravitacinės jėgos gali iškreipti dujas iš įprastų apskritiminių orbitų.“
Lygindami 48 artimiausias galaktikas, kuriose yra kvazarai, su 100 galaktikų, kuriose nėra kvazarų, mokslininkai pastebėjo, kad kvazarus turinčių galaktikų pakraščiuose yra iškreiptų struktūrų.
Šios struktūros taip pat rodo buvusį ar vykstantį susidūrimą ir susijungimą su kita galaktika, sakė Tadhunteris.
„Kvazarų turinčiose galaktikose aptikome daug tokių struktūrų – tris kartus daugiau nei kruopščiai parinktoje kontrolinėje nekvazarinių galaktikų imtyje, kuri buvo užfiksuota tais pačiais metodais. Tai tvirtas įrodymas, kad kvazarai iš tiesų susidaro galaktikų susidūrimų metu“, – sakė Tadhunteris.
C. Tadhunteris pabrėžė, kad bandymai patikrinti šią hipotezę medžiojant iškreiptas struktūras galaktikų išorinėse dalyse, kurios būdingos tokiems susidūrimams, anksčiau pasirodė dviprasmiški.
„Kai kuriuose tyrimuose buvo rastos šios tikėtinos struktūros, tačiau kituose – ne“, – tęsė jis.
„Mes manome, kad daug neaiškumų šioje srityje kilo dėl to, kad daugelis ankstesnių tyrimų nebuvo pakankamai išsamūs, kad būtų galima aptikti net ir silpnas iškreiptas struktūras išorinėse galaktikų dalyse, kuriose yra užfiksuoti kvazarai.“
Kvazarai gali daryti didelę įtaką galaktikos, kurioje jie formuojasi, evoliucijai. Manoma, kad šie tyrimai padės mokslininkams patobulinti galaktikų evoliucijos ir visos Visatos evoliucijos modelius.
