Norint išsigelbėti, reiks pabėgti. Žmonija turės perkelti Žemę nuo Saulės 5 milijonais km (2)
Ne paslaptis, kad mūsų žvaigždė nenumaldomai ryškėja, o tai galiausiai lems visos gyvybės mūsų planetoje mirtį.
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Astronomai puikiai žino, kad Saulė pamažu, bet neabejotinai ryškėja, o maždaug po milijardo metų ji bus tokia ryški, kad tiesiogine prasme sudegins gyvybę Žemėje – planetos temperatūra pakils tiek, kad bus tiesiog neįmanoma gyventi, rašo „Daily Mail“.
Tyrėjai nuolat ieško būdų, kaip išgelbėti Žemę nuo neišvengiamo jos žūties, o šį kartą Mančesterio universiteto (JK) astrofizikos profesorius Albertas Zeilstra siūlo radikalų sprendimą – turime fiziškai atitolti nuo Saulės. Kad išgyventų, žmonija turės fiziškai perkelti Žemę nuo Saulės beveik 5 milijonų kilometrų atstumu.
Mūsų planeta dabar skrieja aplink Saulę 150 milijonų kilometrų atstumu, tačiau šis atstumas turi būti padidintas mažiausiai iki 155 milijonų kilometrų, kad šis metodas veiktų. Tačiau tokie veiksmai turės pasekmių. Metų trukmė Žemėje pailgės iki 380 dienų, vadinasi, į kalendorių teks įtraukti „papildomas“ 15 dienų.
Anot Zeilstros, mūsų planeta nenumaldomai įkais, kai saulė ryškės. Maždaug po 1 ar 2 milijardų metų Žemė pasieks tašką, iš kurio nebegalima grįžti – vandenynai tiesiog užvirs. Toliau mūsų planeta bus panašesnė į Venerą, kurios temperatūra sieks kelis šimtus laipsnių Celsijaus.
Profesorius atkreipia dėmesį, kad tam, kad mūsų pasaulis gyvuotų ilgiau nei 1 milijardą metų, turėtume tolti nuo Saulės. Bet ar tai įmanoma ir ar pavyks? Verta atsigręžti į paprastą astrofiziką. Kai planeta savo orbitoje sulėtėja, ji priartėja prie Saulės, o kai pagreitėja, priešingai – tolsta. Dėl to kalta didžiulė gravitacinė trauka.
Kaip ir kitos Saulės sistemos planetos, mūsų planeta palaipsniui tolsta nuo Saulės, tačiau to vis tiek nepakanka, kad Žemė būtų gerokai atvėsinta. Zeilstra koncepcija, skirta tolti nuo Saulės, turėtų apimti tam tikrą gravitacinį manevrą arba „timpos manevrą“, kuris jau naudojamas erdvėlaiviams pagreitinti.
Priartėdamas prie planetos toks erdvėlaivis gali panaudoti planetos gravitacinę trauką, kad padidintų greitį ir sulėtintų pačią planetą orbitoje. Tačiau „gravitacinė timpa“ gali būti naudojama ir erdvėlaiviui pristabdyti, o tai planetai turės priešingą poveikį – jos sukimasis paspartės ir ji tols nuo Saulės.
Tačiau vietoj erdvėlaivo profesorius siūlo panaudoti masyvų apie 50 km skersmens asteroidą. Daroma prielaida, kad galėsime pakeisti asteroido orbitą jam esant kosmose, stumdydami jį robotiniu zondu, tam tikru kampu ir greičiu. Jei pasiseks, asteroidas apskris aplink Saulę ir grįš į Žemę. Tai turėtų sulėtinti asteroido judėjimą ir padidinti Žemės greitį. Tačiau daroma prielaida, kad tai daryti reikia ne kartą, o maždaug milijoną kartų.
Profesorius pastebi, kad žmonija turi apie milijardą metų išsigelbėti, todėl kas tūkstantį metų prireiks maždaug vieno asteroido praskriejimo, o tada Žemė galės nutolti nuo Saulės iki reikiamo atstumo.
Profesorius Zeilstra pabrėžia, kad šiuo metu yra dvi visuotinio atšilimo formos, su kuriomis turime kovoti. Pirma, šiltnamio efektą sukeliančių dujų išmetimas, kuris nenumaldomai šildo Žemę, ir, antra, natūralus saulės ryškumo padidėjimas neišvengiamai sukels visų planetos gyvų būtybių mirtį.
Tačiau astrofizikas taip pat pastebi, kad jo sumanymą įgyvendinti labai brangu, be to, žmoniją gali išgąsdinti tai, kad į Žemę skrietų tokio dydžio asteroidas, kuris sunaikino dinozaurus. Zeilstra taip pat pažymi, kad jo koncepcija neleis išspręsti žmogaus veiklos sukelto klimato atšilimo problemos – teks ieškoti kitų būdų.
