Kokias spalvas matytume Marse. Mokslininkai atskleidė tiesą ()
Spalvas kitose planetose matytume visai kitaip, nors mūsų smegenys bandytų jas pritaikyti. Tai liudija naujas tyrimas.
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Žmogaus smegenys demonstruoja nuostabų gebėjimą prisitaikyti prie skirtingų apšvietimo sąlygų, panašių į pradinę dezorientaciją, atsirandančią užsidėjus tamsintus akinius nuo saulės, kai spalvos iš pradžių atrodo iškraipytos, bet laikui bėgant normalizuojasi, rašo „Live Science“.
Natūralus senėjimas prisideda prie laipsniško lęšių pageltimo vyresnio amžiaus žmonių akyse, palyginti su jaunesnėmis akimis, tačiau šis spalvos pokytis jiems lieka nepastebimas dėl smegenų kompensacijos.
Tačiau iškyla naujas klausimas: kaip žmogaus smegenys gali prisitaikyti prie spalvų visiškai svetimoje, žemiškai paletei svetimoje aplinkoje? Ekspertai pateikia įžvalgų, kaip spalvos gali pasirodyti kituose dangaus kūnuose.
Pasak Michaelo Websterio, kognityvinės regos tyrinėtojo iš Nevados universiteto Reno mieste (JAV), pageltusių lęšių ir tamsintų akinių korekcijos mechanizmas gali pradėti veikti astronautams keliaujant į tolimas planetas. Jų smegenys neutraliau prisitaiko prie pagrindinių spalvų suvokimo naujoje aplinkoje. Paimkime, pavyzdžiui, Marsą.
Websteris tvirtina, kad galiausiai Raudonoji planeta gyventojams nepasirodys raudona. Vietoj to, rūdžių spalvos Marso kraštovaizdis palaipsniui pasikeis į rudesnį ar pilkesnį atspalvį. Ochrinis Marso dangus savo ruožtu atrodytų mėlynesnis – ne toks mėlynas kaip Žemėje, bet daug mažiau oranžinis.
Reikėtų pažymėti, kad šis suvokimo poslinkis į mėlyną dangų nėra universalus; veikiau tai priklauso nuo atmosferos šviesos ir kraštovaizdžio spalvų sąveikos. Šaltesni atspalviai, priešingi oranžinei spalvų spektre, gali tapti labiau pastebimi, nes stebėtojo smegenys patraukia neutralumo link. Tačiau jei atsidursime egzoplanetoje su purpurine flora ir auksiniu dangumi, smegenų prisitaikymas bus kitoks.
Smegenų spalvų filtras peržengia atspalvį, kad apimtų intensyvumą. Aplinkoje su ribota spalvų palete smegenys prisitaiko prie subtilių atspalvių svyravimų; laikui bėgant suintensyvina prislopintas spalvas ir sumažina ryškias. Grįžus į Žemę šie suvokimo nustatymai palaipsniui grįžta į pradinę būseną.
Galvodami apie pagreitinto prisitaikymo galimybę, mokslininkai, tokie kaip Haifos universiteto (Izraelis) inžinierius ir okeanografė Deriya Akkanak, tiria prietaisų, skirtų automatiškai reguliuoti aplinką, kūrimą. Akkainak daugiausia dėmesio skiria jūrinei aplinkai, o ne kosminei erdvei.
Akkanak ir jos komanda sukūrė kompiuterinį algoritmą, pavadintą „Sea-thru“. Šis įrankis iš naujo kalibruoja povandeninius vaizdus ir vaizdo įrašus, kad jie atrodytų kaip sausumos vaizdai. Procesas prasideda koreguojant vandeniui būdingą mėlyną atspalvį.
Netgi svetimoje planetoje vandens telkiniai atrodytų mėlyni dėl dalinio kitų matomos šviesos spalvų filtravimo. Akkanak paaiškina, kad vanduo efektyviai paverčia baltą šviesą melsvu atspalviu.
Tačiau dauguma vandens telkinių toli gražu nėra švarūs, juose knibžda druskos dalelių, žalio fitoplanktono, nuosėdų ir šviesą sklaidančių elementų, todėl objektai atrodo skirtingomis spalvomis, priklausomai nuo vandens gylio ir tipo. Akkanak modelis atsižvelgia į šiuos veiksnius, atkurdamas vaizdą sausumoje.
Teoriškai žinant nežemiškos planetos atmosferos ir vandens sudėtį, galima numatyti šviesos sąveiką ir įdiegti algoritminį filtrą, potencialiai integruotą į skafandro skydelį, kuris „pataisytų“ aplinkos spalvas.
Nors prisitaikymo prie svetimo spalvų spektro patirtis lieka nepasiekiama tol, kol žmogus nenukeliaus į kitą pasaulį, galima vesti paraleles su giliavandeniais tyrimais. Akkanak pasakoja apie savo nusileidimą į daugiau nei 30 m gylį, kur dėl raudonos šviesos trūkumo vaizdinis kraštovaizdis dažniausiai tapo geltonas, sukuriantis anapusinį pojūtį.
