Eksperimentai su vaikais. Kokios bus kolonijos Marse ir Mėnulyje ()
Elonas Muskas ir Jeffas Bezosas svajoja uždirbti milijardus išsiunčiant milijonus žmonių į Mėnulį ir Marsą gyventi pirmuosiuose kosminiuose miestuose. Tačiau realybė nėra tokia rožinė, kaip rodo suinteresuotosios šalys.
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Amerikiečių rašytojas Zachas Weinersmithas ir jo žmona parazitologė Kelly Weinersmith nusprendė patikrinti, kiek realūs žmonijos ar atskirų milijardierių planai kolonizuoti kitas planetas ir palydovus. Savo knygoje „Miestas Marse“ (A City on Mars) autoriai ketino parašyti kosminių gyvenviečių aukso amžiaus vadovą, tačiau išėjo kažkas kita.
„Atlikome daugybę kosminių gyvenviečių tyrimų, pažvelgdami į problemą iš visų pusių. Tai buvo ketverius metus trukęs tyrimų projektas. Ir po maždaug 2,5 metų nuo gana optimistiškos prognozės tapo netokios linksmos: tikėtina, kad tai greičiausiai neįmanoma artimiausiu metu ir net nepageidautina artimiausioje ateityje. Taigi tai buvo gana sunku“, – apie knygą sako vienas iš jos autorių Zachas Weinersmithas.
Weinersmithai išsiaiškino, kad buvo labai mažai tyrimų apie galimas ilgalaikes gyvenimo Mėnulyje ar Marse pasekmes ir nebuvo tirta, kaip žmonija dauginsis už Žemės ribų. Be to, teisinis neapibrėžtumas dėl nuosavybės teisių į kosmosą tikriausiai gali sužlugdyti visus planus.
„Pagrindinė gyvenvietės Marse sukūrimo idėja yra vadinamasis žmonijos „planas B“, kuris leis mums užtikrinti visos mūsų rūšies ateitį, jei kas nors nutiktų Žemei. Tačiau ar tikrai sumažiname esamą riziką? Nemanau, kad dar turime atsakymą į šį klausimą – ir tai yra geras argumentas, kad mes net negalime numatyti rezultato“, – pažymi Zachas.
Idėja kurti gyvenvietes kosmose siekia dešimtmečius, o miestai Mėnulyje buvo 1966 m. Roberto Heinleino romano „The Moon Is a Harsh Mistress“ ir 2018 m. Andy Weiro „Artemis“ fonas. Marso miestai paminėti 1990-ųjų Kimo Stanley Robinsono Marso trilogijoje, taip pat jo romane 2312, išleistame 2012 m. „High Frontier“, kurį 1976 m. parašė fizikas Gerardas C. O'Neillas, pateiktas išsamus gyvybės aprašymas milžiniškame kosminiame modulyje.
Kosminės gyvenvietės taip pat buvo svarbios televizijos laidose, pradedant žymiu septintojo dešimtmečio serialu „Space: 1999“ ir baigiant „The Expanse”, „Mars“ ir „For All Mankind“.
Toks susidomėjimas šia tema nėra per daug nutolęs: Elonas Muskas sako, kad po 20 metų Marse atsiras savarankiškas miestas, ir jis investavo milijonus, kad toks būtų. Kita vertus, Bezosas sako nekantriai laukiantis tos dienos, kai milijonai žmonių gyvens ir dirbs kosmose, net jei ten patekti prireiks šimtų metų.
Jau žinome, kad tuo domisi tūkstančiai žmonių. Kai olandų įmonė „Mars One“ pakvietė kandidatus užsiregistruoti skristi į Raudonąją planetą be bilieto atgal, daugiau nei 200 000 žmonių susidomėjo, o daugiau nei 700 susidomėjo pakankamai, kad sumokėtų starto mokestį.
Šis projektas įstrigo, tačiau gyvenviečių kosmose šalininkai, įskaitant Marso bendruomenės įkūrėją, amerikiečių publicistą ir inžinierių Robertą Zubriną, palaiko svajonę. Rugsėjo mėn. Zubrinas paskelbė, kad bus įkurtas Marso technologijos institutas, kuris sukurs įrankius ir procesus, kurių prireiks naujakuriams. „Tik viltis, o ne godumas, nuves mus į Marsą“, – sakė jis.
Apgyvendinimas Marse ir Mėnulyje: viltis ar ažiotažas
„Miestą Marse“ parašiusi pora į kosmoso gyvenvietę žvelgia iš pašaliečių perspektyvos. Kelly Weinersmith yra elgesio ekologė, daugiausia dėmesio skirianti parazitų ir šeimininkų sąveikai. Zachas Weinersmithas yra karikatūristas.
Ketverius metus Weinersmithai apklausė ekspertus ir studijavo mokslinius tyrimus, siekdami išsiaiškinti, kaip priartėjome prie kosminių namų kūrimo Mėnulyje, Marse ar kur nors kitur už Žemės ribų. Pora analizuoja argumentus, paprastai pateikiamus už kosminių miestų kūrimą, ir nurodo keletą pagrindinių klausimų, kurie turi būti išspręsti prieš žmonijai paliekant savo planetinį lopšį.
Viena iš problemų yra susijusi su sveikatos tyrimų stoka ir mažos gravitacijos bei kosminės spinduliuotės poveikiu. Šis klausimas ypač svarbus vaikams ir jų augimui erdvėje.
„Jei sakote, kad po 30 metų Marse turėsime milijoną žmonių, o jūs šių tyrimų neatlikote, tai iš esmės yra kaip eksperimentas su vaikais, nes yra keletas rimtų priežasčių manyti, kad poveikis bus neigiamas. Geriausiu atveju turėtume tikėtis anomalijų lygio padidėjimo“, – sako Zachas.
Tęsinys kitame puslapyje:
Būsimų kūdikių laimei, kai kurie tyrimai pradėti. Neseniai Japonijos mokslininkai pranešė, kad pelių embrionai sugebėjo pereiti pradinius ląstelių vystymosi etapus nulinės gravitacijos sąlygomis Tarptautinėje kosminėje stotyje. Eksperimentas buvo įvertintas kaip „pirmasis tyrimas, parodantis, kad žinduoliai gali daugintis erdvėje“. Taigi buvo žengtas nedidelis žingsnis siekiant išsiaiškinti, ar žinduoliai gali gimti už Žemės ribų.
Neaišku, kiek laiko užtruks, kad būtų užtikrintas milžiniško žmonijos žingsnio, siekiant didelio buvimo kosmose, saugumas, tačiau tai nėra vienintelė kliūtis, kurią turės įveikti kosmoso gyventojai. Didelė knygos dalis skirta tarptautinės teisės subtilybėms, kurios taikomos arba turėtų būti taikomos nuosavybės teisėms erdvėje.
Septintajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje JAV ir Sovietų Sąjunga buvo tarp pasirašiusių Kosmoso sutartį – Šaltojo karo laikų susitarimą, draudžiantį pretenzijas į Mėnulio ar kitų dangaus kūnų teritorijos suverenitetą. Tuo metu Mėnulio išteklių eksploatavimo perspektyva atrodė daugiausia teorinė, tačiau pradėjus sparčiai vystytis komercinėms kosmoso įmonėms, įstatymų leidėjai persvarstė šį klausimą.
2015 metais JAV federalinė vyriausybė priėmė įstatymą, kuriame teigiama, kad JAV įmonės gali išgauti išteklius iš Mėnulio, asteroidų ar kitų dangaus kūnų, apeidamos suvereniteto klausimus. Tik kelios kitos šalys žengė tokį žingsnį, o Weinersmithai baiminasi, kad žemės užgrobimas kosmose gali greitai sukelti karą Žemėje.
„Tarptautinė teisė yra labai priešiška“, – sako Zachas.
Kaip pasiruošti judėjimui už Žemės ribų
Ar kada nors bus galima statyti miestus Marse? Žinoma, yra planas, kaip ten nuvykti, bet kelionė nebus lengva ar pigi.
„Jei mums skirtumėte NASA dydžio biudžetą, kad išspręstume problemas, kurias reikia įveikti norint įkurti gyvenvietes kosmose, didžioji pinigų dalis būtų skirta sandarioms ekosistemoms Žemėje kurti“, – pabrėžia Zachas.
Jis pasakoja apie eksperimentinių gyvenamųjų erdvių serijos sukūrimą pagal „Biosfera 2“ objektą, kuriame tyrimų grupė gyveno dvejus metus 1990-aisiais. Panašios institucijos buvo sukurtos ir kitur, įskaitant Kiniją ir Ispaniją, tačiau Zachas mano, kad tokias pastangas reikia perkelti į naują lygmenį.
„Jei vadovaučiau kosmoso agentūrai, norėčiau sukurti daug tokių sistemų, galbūt padaryti jas mažesnes nei „Biosfera“ ir modulines, kad pamatytumėte, kokias mažas jas galite padaryti. Taip pat būtina išsiaiškinti, kuriuos augalus, bakterijas ir gyvūnus geriau pasiimti su savimi, ir sukurti realų planą. Kol kas jo neturime“, – pabrėžia knygos autorius.
Kalbant apie teisinius klausimus, Weinersmithai mano, kad dėl teisių ir pareigų, susijusių su gyvenvietėmis kosmose, įskaitant teisę išgauti išteklius, reikėtų derėtis tarptautiniu lygiu. Jie kaip pavyzdį nurodo procesą, dėl kurio buvo įsteigta Tarptautinė jūros dugno institucija.
Jei Žemė artėtų prie neišvengiamos nelaimės, ar pasirengimas miestui kosmose galėtų būti baigtas per 20 metų? Galbūt.
Tačiau ar tokios lenktynės dėl pirmųjų gyvenviečių Mėnulyje ar Marse yra būtinos? Beveik tikrai ne, mano autoriai.
„Dar turime atlikti daug nuostabių tyrimų. Pavyzdžiui, pagaliau pasiųsti robotus į lavos vamzdžius, kur ateityje gali atsirasti gyvenviečių. Tačiau kalbant apie pinigų uždirbimą, viskas yra labai reliatyvu. Tikrai nėra jokios priežasties beviltiškiems miestams Mėnulyje ar Marse. Šios vietos gali būti kaip Antarktida, kur mes užsiimame mokslu, bendradarbiaujame ir mokomės, bet negyvename“, – apibendrino knygos autoriai.
Parengta pagal „Universe Today“.
