Astrofizikai teigia apskaičiavę, kokioje Visatos vietoje mes gyvename: tai milžiniškos tuštumos centras ()
Visata plečiasi – kuo toliau nuo mūsų yra galaktika, tuo greičiau ir tolsta. Santykis tarp greičio ir atstumo vadinamas Hablo parametru. Jo vertė siekia maždaug 70 km/s vienam megaparsekui, tačiau bandymai išmatuoti tiksliau atvedė prie problemos, vadinamos „Hablo įtampa“, o kartais netgi krikštijamos kosmologine krize.
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Skaičiavimai, paremti kosminės foninės spinduliuotės – galima sakyti, pirmųjų Visatos akimirkų – matavimais, duoda apie 10 proc. mažesnę vertę, nei paremti supernovų sprogimų aplinkinėse galaktikose stebėjimais.
Per pastaruosius keletą metų, kai neatitikimas išryškėjo, pasiūlyta ne viena dešimtis galimų paaiškinimų ar sprendimų, bet kol kas nei vienas nėra visuotinai priimtas. Vienas įdomesnių pasiūlymų – mes gyvename milžiniškos kosminės tuštumos centre. Tuštuma nėra visiškai tuščia, čia tiesiog materijos tankis yra apie 20 proc. mažesnis, nei vidutiniškai Visatoje.
Tokiu atveju aplinkinės tankesnės medžiagos gravitacija tempia medžiagą iš mūsų aplinkos lauk, todėl stebėdami aplinkines galaktikas matome greitesnį plėtimąsi, nei yra iš tiesų. Įdomu, kad daugybės galaktikų padėčių matavimai rodo, jog aplink mus tikrai yra maždaug 300 megaparsekų spindulio mažesnio tankio sritis, vadinama Keenano-Bargerio-Cowie`io (KBC) supertuštuma.
Naujame tyrime parodoma, jog KBC tuštuma išsprendžia ne tik Hablo įtampą, bet ir kitą, vadinamąją didelio masto tėkmės problemą. Be bendro Visatos plėtimosi, kiekviena galaktika juda ir aplinkinės erdvės atžvilgiu. Matuodami vidutinį galaktikų greitį skirtingais masteliais, galime įvertinti ir šio didelio masto judėjimo greitį, atskyrę jį nuo Visatos plėtimosi.
Standartinis kosmologinis modelis prognozuoja, kad kuo didesniame tūryje vidurkiname galaktikų greičius, tuo mažesnį greitį turėtume gauti. Bet stebėjimai rodo priešingai – bent iki 250 megaparsekų mastelio greičiai tik auga.
Naujojo tyrimo autoriai apskaičiavo, kaip turėtų judėti galaktikos supertuštumoje. Paaiškėjo, kad jų tipiniai greičiai tikrai auga, matuojant didesniais masteliais, tačiau tik iki pasiekiant tuštumos kraštą.
Šis rezultatas kartu su stebimais masteliais rodo, kad mes gyvename ne toliau nei 50 megaparsekų nuo supertuštumos centro. Tai maždaug trigubai daugiau, nei atstumas iki Mergelės galaktikų spiečiaus, ir 70 kartų daugiau, nei skiria mus nuo Andromedos galaktikos. Apskritai KBC tuštumos egzistavimas yra netikėtas rezultatas, kurio standartinis kosminių struktūrų augimo modelis paaiškinti negali.
Tyrimo autorių teigimu, tikėtiniausias paaiškinimas yra toks, kad struktūros Visatoje formavosi šiek tiek sparčiau, nei pagal standartinį modelį, todėl iki šių dienų užaugo šiek tiek didesnės, didesni yra ir tarpai tarp jų. Ar tai reiškia, kad kosmologinio modelio problemų sprendimui reikės jį radikaliai pakeisti? Nebūtinai, bet tokios galimybės kol kas atmesti tikrai negalima.
Tyrimo rezultatai publikuojami MNRAS.
