Baltoji skylė – virtuvės kriauklėje (13)
Kas yra juodosios skylės, daugelis skaitytojų, ko gero, daugiau ar mažiau gali įsivaizduoti. Tačiau panašu, kad astrofizikams vien juodųjų skylių negana: dar šį rudenį solidžiame elektroniniame moksliniame žurnale arxiv.org pasirodė mokslinė publikacija apie „baltąsias skyles“. Maža to, fizikai savo publikacijoje skelbia, kad baltąją skylę galima aptikti paprasčiausioje virtuvės kriauklėje.
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Kelionę į baltąsias skyles, ko gero, ir vertėtų pradėti iš, astrofizikos atžvilgiu, gana netikėtos ir paradoksalios vietos - virtuvės.
Vaizdą, kai vanduo iš čiaupo krinta į kriauklę, tikriausiai yra matęs kiekvienas. Visai neseniai prancūzų fizikams iš Nicos universiteto Žiliui Žanui (Gil Jannes) ir Žermenui Ruso (Germain Rousseaux) į galvą šovė mintis įdėmiau patyrinėti procesus, kurie virtuvės kriauklės paviršiuje sukuria vandens skritulį (geometriškai tiksliau jį būtų pavadinti kūgiu). Žvilgtelkite į žemiau esančią fotografiją, ir galbūt viskas pasidarys aiškiau.
Tikriausiai pastebėjote, kad tas nuo tyškančios srovės į visas puses iki pat kriauklės pakraščių besidriekiantis vandens „telkinys“ yra perskirtas labai aiškiai matomos ribos. Ji vandens sluoksnį ant kriauklės paviršiaus atskiria į dvi sritis: išorinę – banguojančią, plytinčią pakraščiuose, bei vidinę – daug lygesnę, supančią krentančią vandens srovę. Beje, kaip įsitikinsime rašinio pabaigoje, ši riba gali būti fatališkai reikšmingai. Bet kol kas apsistokime ties mokslininkų iškelta prielaida, kad toks vandens „telkinio“ netolygumas atsiranda dėl skirtingo vandens bangų greičio.
Eikime toliau. Bėda ta, kad tų dviejų bangų greičius išmatuoti yra sudėtinga. Paplitęs būdas į skystį įleisti mikro siųstuvų ir registruoti jų judėjimo greitį šiuo atveju netinka – vandens sluoksnis yra gerokai plonesnis, nei tokių greitį matuojančių dalelių matmenys.
Tad buvo nuspręsta pasirinkti kitą būdą – bangų greičius palyginti netiesiogiai, vandens „telkinį“ kriauklėje įsivaizduojant kaip nedidelį Macho kūgį. (Pasirodo, nedidelį Macho kūgį galima „susiorganizuoti“ ir virtuvės kriauklėje!). Macho kūgis - kūgio formos garso bangų paketas, susiformuojantis, kai objektas viršija garso greičio barjerą. Tie, kuriems yra tekę gyventi netoli karinių oro uostų, ko gero, yra girdėję nepaaiškinamų, žemę drebinančių sprogimų. Taip „kvailioja“ ne reketininkai ar savadarbių sprogmenų mylėtojai, o tas pats Macho kūgis, kurį sukelia viršgarsinį greitį pasiekę kariniai naikintuvai.
Mokslininkai viliasi, kad šis jų atrastas modelis yra ne tik puiki fizikinio reiškinio iliustracija, bet ir potencialus gaivaus vėjo gūsis į fizikų debatus apie Hokingo spinduliavimo galingumą.
Pritarsite čia aprašytiems dalykams ar ne, aišku viena: labai panorėjus netikėtai įdomių reiškinių galima aptikti ir paprasčiausiuose kasdieniuose buities rakanduose.