Planetos išgyveno žvaigždės mirtį  (1)

Astronomai aptiko dvi potencialias planetas, kurios išliko net tuomet, kai jas prarijo besiplečianti, mirštanti motininė žvaigždė. Šis atradimas – staigmena daugeliui mokslininkų, mat iki šiol buvo manoma, kad jokia planeta negalėtų atlaikyti tokio nuožmaus ir intensyvaus svilinimo. Dar viena staigmena: ištvermingi nežemiški pasauliai, atrodo, patys padarė žalos išsiplėtusiai žvaigždei, nuplėšdami didžiąją dalį jos masės, praneša space.com.


Prisijunk prie technologijos.lt komandos!

Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.

Sudomino? Užpildyk šią anketą!

„Kiek mums žinoma, kol kas nebuvo tokio atvejo, kai žvaigždės evoliucijai padarytas toks didelis poveikis“, – teigė tyrimo autorius Stephane Charpinet iš Tulūzijos universiteto Prancūzijoje.

S. Charpinet su kolegomis atradimą padarė, naudodamas NASA „Kepler“ kosminį teleskopą, kuris neseniai už Saulės sistemos ribų atrado dvi pirmas Žemės dydžio planetas.

Atlikdami tyrimą, kurio rezultatai skelbiami žurnale „Nature“, tyrėjai neketino ieškoti planetų. Jie tyrinėjo mirštančią žvaigždę KIC 05807616. Ši žvaigždė kažkada buvo „įprasta“ pagrindinės sekos žvaigždė, kaip ir mūsų Saulė, tačiau ji žvaigždžių evoliucijos keliu yra pažengus gerokai toliau.

Pavyzdžiui, KIC 05807616 jau praėjo raudonosios milžinės fazę, kai, išnaudojusi branduolyje esančias vandenilio atsargas, ji smarkiai išsiplėtė. Tuomet žvaigždė susitraukė, tapdama karšta B subnykštuke.

Tyrinėdami KIC 05807616 skleidžiamą šviesą, S. Charpinet ir jo komanda pastebėjo periodinius ryškumo svyravimus, vykstančius kas 5,8 dienos ir 8,2 valandos. Jie nustatė, kad šiuos svyravimus sukelia dvi mažos planetos, skriejančios labai arti žvaigždės.

„Kepler“ paprastai planetas aptinka taip vadinamu „perėjimo metodu“, fiksuodamas mažus ryškumo sumažėjimus, atsirandančius tuomet, kai planeta praskrieja pro žvaigždę, iš dalies užstodama jos šviesą. Tačiau šiuo atveju tyrėjai padarė išvadą, kad užtemimas vyksta ne dėl planetų judėjimo. Šiuo atveju „Kepler“ fiksavo šviesą, kurią skleidžia ir atspindi pačios planetos.

„Šviesa, kurią tiesiogiai skleidžia ar atspindi ekstrasoliarinės planetos (egzoplanetos), aptikta ir anksčiau, tačiau tai pirmas kartas, kai planetinei sistemai atrasti naudotas būtent šis metodas“, – tam pačiam žurnale rašė astronomė Eliza Kempton iš Kalifornijos universiteto Santa Kruze.

Dviejų naujų planetų, pavadintų KOI 55.01 ir KOI 55.02 atradimas dar turi būti patvirtintas tolesniais stebėjimais. Abi jos šiek tiek mažesnės nei Žemė, tačiau prie savo žvaigždės priartėję daug labiau.

Jas ir žvaigždę skiriantis atstumas sudaro mažiau nei 1 proc. atstumo, skiriančio Žemę ir Saulę ( tai yra apie 150 mln. kilometrų), teigia tyrėjai, taigi abiejose planetose yra per daug karšta, kad ten galėtų egzistuoti mums žinoma gyvybė.

Tačiau dvi potencialios egzoplanetos ne visada buvo tokios mažos ir tokios artimos žvaigždei, sako tyrėjai. Prieš KIC 05807616 tampant raudonąja milžine, abu pasauliai greičiausiai buvo į Jupiterį panašūs dujiniai milžinai, buvę gana toli nuo žvaigždės.

Tačiau KIC 05807616 žvaigždinis apvalkalas smarkiai išsiplėtė, prarydamas apie planetas. Atrodo, kad tai turėjo rimtų priežasčių ir žvaigždei, ir planetoms, sako mokslininkai.

„Kai žvaigždė išsipučia ir praryja planetą, ši turi skrosti karštą žvaigždės atmosferą, o tai sukuria trintį. Tuomet planeta ima laipsniškai keliauti žvaigždės branduolio link“, – teigė tyrimo bendraautorė Betsy Green iš Arizonos universiteto.

„Šis procesas padeda nuo žvaigždės nuplėšti atmosferą. Tuo pat metu trintis su žvaigždės apvalkalu nuplečia ir dujinius bei skystus sluoksnius nuo planetos, palikdama tik kieto branduolio dalis, nors ir apdegintas“, – aiškino mokslininkė.

Šie dramatiški įvykiai gali padėti daugiau sužinoti apie planetinių sistemų evoliuciją ir neišvengiamą likimą. Astronomai žino daug sistemų su arti esančiomis didelėmis planetomis, kai kurios jų galiausiai pasuks panašiu keliu, palikdamos tik išdegintus planetų branduolius ir susitraukusias nykštukines žvaigždes.

Mūsų pačių Saulės sistema greičiausiai pasuks kiek kitu keliu. Mūsų Saulė po maždaug 5 mlrd. metų taps raudonąja milžine ir greičiausiai išsiplės taip, kad prarys Merkurijų, Venerą ir Žemę. Tačiau Saulė jokių atsakomųjų veiksmų nepajus, nes šios planetos yra per mažos, kad šio proceso metu atsiriektų dalį žvaigždės, aiškino S. Charpinet.

„Greičiausiai reikia, kad būtų praryta gana masyvi planeta milžinė, prilygstanti Jupiteriui, kuri galėtų turėtų įtakos žvaigždės evoliucijai. Mūsų Saulė turi planetų milžinių, tačiau jos yra per toli, kad per raudonosios milžinės fazę patektų į besiplečiantį žvaigždės apvalkalą“, – tvirtino mokslininkas.

Pasidalinkite su draugais
Aut. teisės: lrt.lt
lrt.lt
(1)
(0)
(1)

Komentarai (1)