Už 41 šviesmečio nuo Žemės esanti „55 Cancri e“ planeta – vietelė ne iš maloniausiųjų. Tačiau panašu, jog pragariškame karštyje ir slėgyje, svilinant čia pat kybančiai gimtajai žvaigždei, iš suskeldėjusių negyvų uolienų sunkiasi… itin agresyvaus tirpiklio savybėmis pasižymintis neįprastas skystis. +2000ºC temperatūroje?

Planetų sistemą turinti Vėžio žvaigždyno žvaigždė 55 Cancri astronomų dėmesį traukia ne pirmą sykį. Viena iš jos planetų – „55 Cancri e“ – yra taip arti žvaigždės (26 kartus arčiau nei Merkurijus Saulės atžvilgiu), jog metai šioje planetoje trunka tik 18 valandų. Jei kokia nors planeta įsigudrintų prisigretinti taip arti mūsiškės Saulės, tai paviršiaus temperatūra toje planetoje siektų maždaug +2000°C. Nieko stebėtino, jog „55 Cancri e“ iki šiol buvo laikoma negyvu išdegintu pasauliu.

Vis dėlto naujausi kosminiu teleskopu „Spitzer“ atlikti planetos stebėjimai verčia peržiūrėti išvadas apie šią neįprastą planetą. Gali būti, jog šis pasaulis yra kur kas įdomesnis, nei buvo galvojama iki šiol – tai ne vien saulės išdeginta akmens dykynė. Stebint periodinius žvaigždės 55 Cancri šviesio pokyčius, astronomams pavyko patikslinti planetos matmenis ir tankį.

Naujausiais duomenimis, „55 Cancri e“ už Žemę tankesnė 7,8 sykio ir maždaug dukart didesnė. Kitaip tariant, tai – viena iš vadinamųjų „superžemių“ – planetų, kurios už mūsiškę gerokai didesnės, tačiau toli gražu nėra planetos-milžinės. Astronomai kol kas yra atradę tik kelias dešimtis tokio tipo planetų, o „55 Cancri e“ – bene geriausiai ištirta iš visų žinomų superžemių. Tačiau, savaime suprantama, tai – ne pati didžiausia šios planetos keistenybė.

Atradę 2004-aisiais, mokslininkai pirmąsyk įvertino planetos matmenis bei masę. Tuomet prieita išvados, jog tai – kieta, uolinga planeta. Tačiau nauji stebėjimų duomenys byloja ką kita: maždaug 20 % „55 Cancri e“ masės turėtų sudaryti lengvieji elementai ir junginiai – gal net ir vanduo. Esant aukštai temperatūrai ir dideliam slėgiui, tokios medžiagos turėtų virsti superkritinės būsenos skysčiais. Jų būsena – nei skysta, nei dujinė (tarpinis variantas tarp skysčio ir garų).

Pamenate, prieš porą mėnesių rašėme apie tai, jog Atlanto vandenyno dugne aptiktas karščiausias vandens telkinys Žemėje, kur vandens temperatūra siekia nuo +407&drg;C iki +464°C? Kalbame apie tą patį fenomeną.

Supekritinės būsenos skysčiai pasižymi itin stipriomis tirpiklio savybėmis. Su tuo susiduria ir Žemės inžinieriai: kai vanduo įgyja superkritinio skysčio būseną, kai kuriose garo turbinose jis inicijuoja sparčią turbinų eroziją. Tokios pat superkritinio skysčio būsenos būna ir iš raketos tūtų besiveržiantys liepsnojantys skysti degalai.

Žinoma, nuo to ši planeta nepasidarė jaukesnė ir tinkamesnė gyvybei. Tačiau verta žinoti, kad visatoje egzistuoja ir tokių neįprastų pasaulių…

Parengė Saulius Žukauskas,sauliuszukauskas01@gmail.com

Komentarai (2)