„Moliūgų pyragai“ Merkurijuje – vieninteliai Saulės sistemoje (1)
Merkurijaus moliūgų pyragui reikės: 1 paruošto smūginio kraterio, 1 didžiulės masės glitaus vulkaninio įdaro. Viską pašauti į globalinio speigo orkaitę. Merkurijaus planeta iš šių ingredientų iškepė unikalių, niekur kitur Saulės sistemoje neregėtų kraterinių „pyragų“ su traškia, raukšlėta plutele.
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Išoriškai moliūgus primenančius pyragus NASA zondas aptiko šiaurinėse Merkurijaus plynumose, kurios šio pasaulio istorijoje ne sykį ir ne du buvo užtvindytos vulkaninių išsiveržimų turinio. Lavos potvyniai užpildė jau riogsojusius smūginius kraterius, o kai ji pradėjo stingti, išryškėjo kraterių kontūrai bei raukšlėta pyrago pluta.
„Niekada nesu užsiiminėjęs pyragų tektonika, tačiau tam tikrų analogijų numatyti tikrai galima, - metaforiškais palyginimais žongliruoja Tomas Votersas (Tom Watters ) iš Smitsono instituto Vašingtone (JAV).
Tebesiraukšlėja
NASA zondas „Messenger“, šių metų kovą tapęs pirmuoju dirbtiniu Merkurijaus palydovu, Žemės mokslininkams jau spėjo prisiųsti aibę staigmenų – pradedant milžiniškais magnetiniais sūkuriais, baigiant švytinčiomis „įdubomis“. Ir vieni, ir kitos būdingi tik ankštam Merkurijaus pasaulėliui.
Turimi duomenys taipogi liudija, kad Merkurijus turi didelį, iš dalies skystą branduolį, o tai leidžia manyti, kad planeta tebevėsta ir tebesiraukšlėja. Didžioji dalis Merkurijaus paviršiaus nusėta gūbriais, kurie iškilo Merkurijaus gelmių masėms triuškinant vienai kitą.
Naujausia „Messenger“ staigmena – moliūgiškieji pyragai, kuriais nubarstytos visos šiaurinės vulkaninės lygumos, sudarančios apie 6 proc. planetos paviršiaus.
„Niekada nesame matę nieko panašaus – nei Merkurijuje, nei kurioje kitoje kietoje planetoje, - neslepia T. Votersas. – Kas ten vyksta? Aiškiai kažkas kita nei Mėnulyje ar Marse.“
Gilūs dubenys
T. Votersas su kolegomis pamėgino sumodeliuoti pyragus primenančių kraterių formavimąsi ir priėjo išvadą, jog raukšlės galėjo susiformuoti tik šiuose pyragų krateriuose ir jokiuose kituose – kadangi lava į kraterių dubenis atitekėdavo ūmiais pliūpsniais, nuslūgdavo pakankamai giliai, kažkuo primindama iškepusio pyrago masę, ir pradėdavo aušti.
„Tai – tie patys procesai, - pasakoja T. Votersas. – Pyragas vėsdamas traukiasi, todėl susidaro tam tikras pasipriešinimas: pyrago vidus liečiasi su pyrago pluta, o pluta traukimuisi priešinasi ir skilinėja.“
Palyginimui, Marse ir Mėnulyje vykę vulkaniniai potvyniai tęsdavosi milijonus metų, o tai gerokai apribojo „kepimo“ aplinkybes, todėl pyrago formos ir modelio kraterinių darinių nei Marse, nei Mėnulyje neprastebėta.
„Man regis, tai tik dar vienas požymis, liudijantis, koks neįprastas kietasis pasaulis iš tiesų yra Merkurijus, - apibendrino T. Votersas. – Merkurijaus tektonika gali būti unikali ir vienintelė tokia Saulės sistemoje – kaip ir Žemėje egzistuojanti plutos plokščių tektonika.“