Zondui „Voyager 1“ nepavyko palikti Saulės sistemos

O man vis kirba klausimas, kodėl nesukuria modernaus palydovo, su galingesniais varikliais, daugiau kuro ir didesniu greičiu skriejančio + daugiau instrumentų?

1) Nes tai daug kainuoja. 2) Kol naujai sukurtas ir paleistas palydovas pasieks dabartinio palydovo vieta, galės sukurti dar greitesnį. Todėl bus vėl užduodamas toks pat tavo klausimas. 3) Kol šitas palydovas skris, bus sužinota kokiomis sąlygomis jis skrenda ir naujasis palydovas (jei jį kurs) galės pritaikyti naujoms sąlygoms.

pagrindinė priežastis ta, kad nieks pinigų nenori investuoti, kadencija trunka 4 metus. joks politikas tau nefinansuos projekto, kuris atsipirks po 50 metų, kuomet jo jau ir gyvo nebus.

Mažai NASA projektų atsiperka tiesiogiai, atsiperka per gautas žinias bei sukurtas naujas technologijas kuriant palydovus ir juos iškeliant. Dabartiniai du palydovai užsilenks po 12 metų visiškai. Po 7 metų bus pradėti atjunginėti - laikas ieškot pamainos. Taip, progresas nemiega, et ir nesiūlau leisti kas 5 metus po palydovą skristi iš saulės sistemos. Nuo paleidimo jau praėjo beveik 35 metai kažkur.

Pagrindinė priežastis ta, kad Voyageris - jau pensininkas, atlikęs jam keltas užduotis ir "dirbantis savo malonumui". Jei ir bus statomas naujas zondas, tai irgi su tikslu tyrinėti pirmiausia Saulės sistemą. Kaip suprantu, jis kuro nebenaudoja niekam kitam nei vidiniams prietaisams ir komunikacijai. Tad jei ir paleistume naują zondą, galėtume nebent pailginti laiką, kurį jis siunčia signalą (na, ir aišku, galingesnius prietaisus sudėtume). Bet tai reikštų ir bereikalingą kuro švaistymą. Reaktoriaus galią gali nesunkiai padvigubinti prikrovęs dvigubai branduolinio kuro, tačiau pusamžio taip nepadidinsi. Jeigu numatyta, kad kuro - plutonio-238 pusamžis ~87.7 metai - tai reiškia ne tik, kad per tiek laiko lyginant su Kuiperio akmenėliais, kad kažkas konstruotų dėl jų naujos kartos raketas-nešėjas, investuotų į keliskart brangesnį paleidimą ir t.t.. Šiame miniatiūrizacijos amžiuje, geriau prikišti daugiau prietaisų, nei pripilti papildomą toną degalų (kurią taip pat reikia iškelti ir įgazuoti), kad zondas nuskristų ten pat perpus greičiau. P.S. nors imk ir užmušk portalų redaktorius. "Nepavyko pasiekti" šiaip jau reiškia, kad "ir nepavyks", nes sugedo, išsikrovė ar misija nutraukta. O čia... viso labo "mokslininkai kažką pamatė netikėtai įdomaus ir nusprendė, kad dar yra ką patyrinėti apie pačią Saulės sistemą".

Aš nemanau, kad Saulės sistemos magnetinis laukas staiga dingtų. Jis gali dar ilgai, iki begalybės silpnėti.

Rwc, dėkui už išsamų atsakymą! Apie New Horizons nebuvau girdėjęs.

Pagal esamus teorinius modelius, tokiu atstumu Saulės sistemos magnetinio lauko linijos jau turėjo susilygiagretinti su tarpžvaigždinės erdvės magnetinio lauko linijomis. T.y. tapti daugmaž statmenos skridimo krypčiai, nes Voyager-1 skrenda "priekyje Saulės". Plg. Žemės magnetosferą - skriejant tolyn nuo saulės, ji tęsiasi labai toli, bet link Saulės - labai greitai baigiasi. Ją nesunku nustatyti matuojant Saulės vėją - iš pradžių jo nejauti, bet staiga priešpriešinis vėjas pasidaro labai stiprus (bow shock), kol galų gale netgi truputį pradeda silpnėti Su heliosfera panašiai. Pagal teorinius modelius, V-1 jau turėjo kirsti ribą, kur Saulės vėjo dalelių koncentracija pasiekia maksimumą, bet pasirodo, kad papuolė į dar vieną tarpinę sritį, kur tarpžvaigždiniai reiškiniai dar "neperlaužia" Saulės magnetinio lauko.

Geras straipsni, rwc Geresnis nei portalo. Ačiū

Už tai ir patinka technologijos.lt, dėl idomiu straipsnių ir protingų komentatorių.

Tik tiek, kad ir vienų, ir kitų tik vienas iš 40 pasitaiko

Vis geriau nei vienas iš tūkstančio delfiuose ar vienas iš milijono internete. Vis laukiu kol šis portalas pakeis sistemą ir padarys straipsnių filtravimo paslaugą registruotiems.

http://en.wikipedia.org/wiki/New_Horizons

Kam kurti palydovą ir siųsti jį tyrinėtį toje vietoje kur jau ištirinėta? Nebent siųsti kitais klausimais ar tikslais..

Kosmose ką nors ištyrinėjom? Sekundei užmetėm akį tik.

geras rvc straipsniukas

Tarpžvaigždinė erdvė tokioje ramioje aplinkoje kaip Saulės sistemos apylinkės nelabai kuo mus gali nustebinti. Paties susidūrimo fronto struktūra - taip, bet tereikia sulaukti ir konstatuoti faktą, kad ribą jau kirtom ir toliau ramu. Kaip atrodo Saulės sistema iš išorės - galbūt, bet Voyager to neparodys. Gal ten laksto kokios pasiklydusios kometos - bet jų irgi beveik 100% neaptiksime. Galbūt vyksta kažkokie labai didelio masto reiškiniai tarp žvaigždžių sistemų - bet kol neturime bet kelių šimtų km/s greičiais lakstančių zondų - to nepamatuosime. Gal kažkiek būtų naudinga ten pasiųsti itin jautrius teleskopus, kuriems galaktikas netrukdytų stebėti Saulės ir planetų įtaka - bet nauda labai ribinė, ir tą patį galime žymiai pigiau ir greičiau pasiekti artimame kosmose. Apskritai, tai, ką galime sužinoti Saulės sistemos užribiuose palyginus su tuo, ką žinome - tai bene geriausiai pažįstama kosmoso sritis. Žodžiu, igra nie stojiet svieči. Pačioje Saulės sistemoje yra žymiai daugiau ką tyrinėti, bent jau žymiai daugiau įvairovės ir "iš arti pačiupinėjamų" dalykų.

Na tikrai daugiau nei vandenyno dugną.

Na bet va pvz jau manė, kad kirto ribą, o pasirodo, kad dar yra nenumatytas vienas sluoksnis. Jokie teoriniai modeliai to nenurodė. Aišku, teisus tu, pernelyg brangu tirti, kai net nėra teorijos be to ir buvo pasiųstas jau New Horizon, apie kurį nežinojau, tad mano klausimas patampa kaip ir klaidingu. to Sinister, na kaip pažiūrėsi, žinoma jūros dugno struktūrą, žinome, kad yra gyvybės, nusileidžiame, žinome keletą rūšių, įdomių struktūrų gyvybės prie povandeninių vulkanų, o kosmose žinome tik grubų žemėlapį, kaip maždaug kokiam XII amžiuje piešdavo juos. O turint omeny, kad kosmosas beribis, tuo tarpu vandenyno dugnas ribotas - tai vis dėl to vandenyno dugno daugiau esame ištyrinėję procentiškai

vandenilis ir dar kažkokios molekulės ar dulkės - kas mokės? Ir šiaip, New Horizons - tai tik pirma projekto New Frontier fazė (kitos tyrinės planetas, asteroidus, Mėnulį, kiekvienos sąmata iki $1mlrd.). Pvz., numatyta pakabinti zondą Jupiterio orbitoj (Juno) - jis jau paleistas; nusileisti ant Žemės orbitą kertančio asteroido ir išmatuoti, kaip įšilimas keičia jo trajektoriją - gal būtų galima taip nukreipti pavojingus asteroidus (Osiris), Veneros, Saturno, planetų palydovų tyrimai, Mėnulio grunto bandinių pargabenimas. Be to, Discovery, Flagship, Explorer, Small Explorer programos irgi sėkmingai vystomos (Cassini, Gemini, Voyageriai, jei neklystu, yra Flagship dalis).