Mūsų galaktikos centre esanti juodoji skylė, Šaulio A*, prieš maždaug 2 mln. metų galėjo smarkiai tvykstelėti. Tuo metu Žemės paviršiumi jau vaikščiojo ankstyvieji žmonių protėviai, kurie danguje turėjo regėti įspūdingą, ryškų švytėjimą, skelbia „New Scientist“.

Manoma, kad juodosios skylės sukeltas švytėjimas galėjo tęstis kelis šimtus tūkstančių metų, o jo dydis ir ryškumas veikiausiai prilygo Mėnulio pilnačiai.

Tai skelbiama naujoje ataskaitoje, kuri pristatyta kosmoso konferencijoje Sidnėjuje (Australija). Tyrimo autoriai pastebi, kad juodosios skylės yra nenuspėjamos ir gali generuoti vienus galingiausių žybsnių visatoje.

Manoma, kad tai ir įvyko prieš maždaug 2 mln. metų. „Maždaug tuo metu Žemėje vaikščiojo Stačiasis žmogus (Homo erectus)“, – pastebi tyrimo vadovas Jossas Bland-Hawthornas iš Sidnėjaus universiteto.

Panašiai tvykstelėti mūsų galaktikos juodoji skylė gali ir ateityje. Laimei, mes nuo jos esame pakankamai nutolę ir didelės grėsmės toks žybsnis nekeltų.

Švytėjimas kyla, nes aplink juodąsias skyles susiformuoja augantis medžiagos diskas, kuris dėl trinties įkaista, švyti ir spinduliuoja rentgeno spindulius. Šis diskas susiformuoja iš juodosios skylės įtrauktos medžiagos.

Šiuo metu mūsų Paukščių tako galaktikos juodoji skylė Šaulio A* yra rami. Kol kas nėra išsiaiškinta, kas sukelia visa nustelbiantį juodųjų skylių švytėjimą, tačiau stebėjimai parodė, kad Šaulio A* nebuvo tylenė amžinai.

2010-aisiais NASA gama spindulių teleskopu „Fermi“ užfiksuotos neįprastos struktūros, kurioms suteiktas Fermi burbulų pavadinimas. Jos tęsiasi 25 tūkst. šviesmečių į dvi puses nuo juodosios skylės, statmenai galaktikos diskui. Yra daug ir įvairių teorijų apie šiuos kosmoso darinius – jie net siejami su tamsiąja medžiaga.

Tačiau Kalifornijos universiteto mokslininkai Billas Mathewsas ir Fulai Guo mano, kad Fermi burbulus sukėlė Šaulio A* įvykęs išsiveržimas. Jų skaičiavimais, tai galėjo įvykti prieš 1–3 mln. metų.

J.Bland-Hawthornas šį įvykį susiejo su 1996-ųjų stebėjimais, kuomet buvo nustatyta, kad dalis Magelano debesies – sparčiai judančios, daugiausia iš vandenilio sudarytos dujos, nutolusios per maždaug 240 tūkst. šviesmečių nuo Paukščių tako – švyti nuo 10 iki 50 kartų ryškiau nei aplinkinė teritorija. „Mes niekada nežinojome to priežasties“, – sako mokslininkas.

Jis su keliais kolegomis puolė gilintis į šią situaciją ir, remdamiesi kitų galaktikų juodųjų skylių stebėjimais, nustatė, kad jei Šaulio A* anksčiau iš tiesų buvo suaktyvėjusi, į kosmosą paskleisti ultravioletiniai spinduliai turėjo jonizuoti – bei nutvieksti – dalį Magelano debesies.

Tuomet jie apskaičiavo tokio žybsnio laiką ir galingumą, remdamiesi ultravioletinių spindulių savybėmis. Duomenys atitiko B.Mathewso ir F.Guo skaičiavimus.

Komentarai (0)