Pirmasis lietuviškas palydovas „LituanicaSAT-1“ išėjo į finišo tiesiąją: baigti visi techniniai darbai, šlifuojami mažučiai programinės įrangos nesklandumai ir laukiama lemtingos datos – gruodžio 8, kuomet iš Volopo salos (JAV) jį raketa „Antares“ kartu su kitais panašiais palydovais (tarp jų turėtų būti ir kitas lietuviškas projektas, „LitSat-1“) nugabens į Tarptautinę kosminę stotį.

Iš stoties į kosmoso erdvę palydovus išstums Japonijos sukurta robotinė ranka. Po to palydovai turėtų įsijungti, pasitikrinti, ar viskas gerai ir, būnant virš Lietuvos, užmegzti ryšį su antžemine valdymo stotimi. Tiesa, „LituanicaSAT-1“ valdymo stotis nė iš tolo nepanaši į NASA skrydžių kontrolės centrą Hjūstone, kur dešimtys mokslininkų ir inžinierių stebi savo paleidžiamų aparatų keliones nuo pakilimo iki nusileidimo.

Lietuviškas kosminių skrydžių kontrolės centras, prisiglaudęs prie VU radijo klubo, yra kur kas kuklesnis – jame yra vos keli kompiuteriai, radijo ryšio įranga, du stalai, dvi lovos poilsiui tarp ryšio su palydovu seansų ir viena gana įmantri antena ant studentiško bendrabučio stogo.

Jeigu palydovo iškėlimo bei paleidimo procedūros bus sėkmingos ir nenutiks nieko netikėtai tragiško, palydovas ratus aplink Žemę turėtų sukti apie tris mėnesius, iki pat ugningo finišo Žemės atmosferoje. O iki tol jis kasdien po 4-5 kartus praskris virš Lietuvos ir mėgėjiško radijo bangomis po 10-15 minučių perdavinės savo sveikinimus visiems radijo entuziastams.

Apie palydovo kūrimo ypatumus portalo delfi.lt žurnalistai kalbėjosi su projekto vadovu Vyteniu Buzu:

- Vyteni, kiek užtrukote nuo starto iki finišo?

- Nuo starto iki finišo aš užtrukau jau beveik 28 metus. Kolegos yra vyresni, jie ilgiau užtruko. Bet jei šnekėtume rimtai, tai pati idėja gimė pernai liepą, suapvalinus jau praktiškai prieš pusantrų metų. Man su kolega nusišypsojo laimė stažuotis NASA Ames tyrimų centre ir ten amerikiečiai mums pasiūlė pakankamai pigiai ir greitai paleisti lietuvišką palydovą, kadangi Amerikoje vykdoma politika „Privatus kosmosas“. Šiuo metu JAV yra dvi bendrovės – „SpaceX“ ir „Orbital Sciences“ – kurios privačiai gabena krovinius į Tarptautinę kosminę stotį (TKS). Dėl to kainos yra pakankamai geros, net ir mums, lietuviams. Išgirdus šį pasiūlymą mums ir kilo idėja kurti „Lituanica SAT-1“. Pradėjome rinkti komandą, labai džiaugiamės, kad šiuo metu dirbame su rimtais kolegomis, džiaugiamės, kad dabar mus Vilniaus universitetas labai stipriai remia ir suteikė prieglobstį. Todėl šiai dienai po vienu universiteto stogu turime visą infrastruktūrą – nuo žemės stoties iki laboratorijos, o laboratorijoje mes galime konstruoti, kurti ir bandyti lietuviškus palydovus.

Viena iš mūsų idėjų buvo sujungti tinklą, infrastruktūrą iš įvairių įmonių – universitetą, privačias kompanijas, entuziastus – kurie galėtų vystyti tokius projektus ir ateityje. Mūsų idėja nebuvo vien tik sukonstruoti vieną palydovą ir jį paleisti. Norime dirbti toliau ir su universitetu kuriame tolesnes programas, galvojame kuo galėtume užsiimti nedelsiant, pradėti kitus projektus.

- Kaip vienas lietuviškas klausimas virto dviem lietuviškais palydovais?

- Sunkus klausimas. Objektyviai aš negaliu atsakyti, nes dar neturiu visos informacijos kaip tai atsitiko. Mes skaitėme spaudoje, kad kažkas atsitiko. Iš pradžių visi dirbome kartu ir staiga atsirado antras palydovas. Bet, neabejoju, pačiai Lietuvai tai yra gerai.

- Lietuvos moksle vienas iš didesnių turtų yra patentai. Ar kuriant šį projektą atsirado naujų patentų?

- Atsirado, ir su tuo dirbame. Yra maždaug trys idėjos, kurios yra patentuotinos. Tik kad šiuo metu esame paleidimo finišo tiesiojoje, visi komandos nariai dirba po 15 valandų per dieną. Todėl šiuo metu to neužsiimame. Bet tą dalyką vystysime.

- Tarkime, kad raketos pakilimas ir išleidimas bus sėkmingas. Kokia palydovo veikimo sėkmės tikimybė po paleidimo?

- Sunku pasakyti. Vienintelis dalykas, kurį galiu pasakyti – mes bandome palydovą, jį laužome, žiūrime kokios situacijos gali nutikti, kad jis nustotų funkcionuoti. Viską darome pagal standartinius reikalavimus. Šiek tiek viską darome su atsargos koeficientu į blogesniąją pusę. Bet kaip ir su visa technika visko būna – gal kažkokia radiacija ar elektringa dalelė perkirs palydovą ir sugadins palydovą. Bet tai tik teorija. Praktiškai jis veikia. Kolegos programuotojai vis dar dirba su programine įranga ir tikriausiai dirbs iki pat palydovo išsiuntimo. Yra sukurta daugiau nei 15 000 eilučių kodo. Reikia klaidas išrankioti, išbandyti ar kas nelūžta, ar veikia stabiliai. Dabar demonstruojame funkcijas, kurios jau veikia stabiliausiai ir be jokių problemų. Bet visokiausius „bugus“ dar rankiojame. Praktiškai tai yra galinė projekto fazė.

- O kas bus po to, jei jūsų projektas bus visiškai sėkmingas? Kas toliau? O kada lietuvis nuskris į Marsą?

Kadangi esu kosmoso entuziastas ir optimistas... Jeigu kas nors paprašys sukonstruoti raketą, tai sukonstruosime. O kalbant rimtai – dabar pirmiausiai reikia įstoti į Europos kosmoso agentūrą ir tada lietuviai turės oficialią galimybę tapti astronautais būdami Lietuvos piliečiais. Kiek tie procesai vyks tiksliai negaliu pasakyti, bet manau, kad žmonės, kurie dabar yra pradinėse klasėse, jie bus pirmieji Lietuvos astronautai. O kalbant apie tolimesnius projektus – taip, jau ruošiamės ir jiems.

Jau yra keletas idėjų, pradėti praktiniai darbai tolimesniems projektams. Artimiausias yra QB50 2015 metais – jau žinote, kad ir anksčiau ties šiuo projektu dirbome. Žinome, įgautą patirtį panaudosime ir to projekto metu.

VU Matematikos ir informatikos (MIF) fakulteto prodekanas Linas Bukauskas džiaugėsi, kad universiteto dalyvavimas palydovo kūrime buvo ne iš viršaus „nuleistas“ nurodymas, o MIF darbuotojų pasiūlymas:

„Pas mane atėjo keturi-penki darbuotojai su Laurynu [Mačiuliu – red.] ir Vyteniu [Buzu – red.] ir jie sako: dalyvaukime nacionaliniame projekte, kur visos aukštojo mokslo institucijos apsijungia ir kuria tik studijine, tiek moksline prasme. Praėjo keli mėnesiai, bendradarbiavimą formalizavome sutartimi. O mūsų universiteto, fakulteto bei visų kitų fakultetų, kurie prisijungė prie šio projekto, indėlis tapo matomas. Labai džiaugiamės, kad tie entuziastai neužgeso, nepabūgo ateiti iki Vilniaus universiteto administracijos.

Tai bus didelė nauda universitetui ir tolimesne prasme – galime žvelgti į tai iš trijų pusių. Viena iš jų yra studijos: studentams bus galima pasiūlyti pasirenkamus dalykus, kuriuose perteiiama tam tikra patirtis – komponentų kūrimo ir programavimo. Nes čia nėra taip, kad paprastą stalinį kompiuterį ar mobilųjį telefoną iškeliame į kosmosą. Nors ir apie tai būtų galima pasvarstyti. Natūralu, tai yra pakankamai sudėtinga technologija, nes reikalauja labai gerų informatikos žinių, reikia programuoti pakankamai žemame lygyje, atsižvelgti į įrenginio specifikacijas. Ir ką gali žinoti, gal tada atsiras ir „LituanicaSAT-2“, „LituanicaSAT-3“ ir taip toliau. Ir gal studentai prisidės prie naujo tipo palydovų kūrimo. Gal net stambesnių ir brangesnių.

Antra naudos dimensija yra mokslinė – mokslininkams atsiranda platforma savo eksperimentams, kurie dabar atliekami Žemėje, pabandyti ir kitoje aplinkoje, netolimame kosmose – 400 km atstumu nuo Žemės paviršiaus. Taip pat gavome keletą įdomesnių užklausimų iš įvairių VU institutų, fakultetų, kurie domėtųsi, kaip jų eksperimentai galėtų būti integruoti į būsimuosius palydovus. Mokslininkams šios platformos išnaudojimas atvertų visiškai naujas galimybes.

Trečia naudos dimensija – tai bendradarbiavimas su verslu ir verslininkais, kurie, kaip parodė praktika, iš tikrųjų kuria kosmines technologijas ir norėtų prisidėti. Yra organizacijų, įmonių, kuriančių technologijas, kurios jau dabar galėtų būti iškeltos į kosminę erdvė. Šioje situacijoje, mūsų sukurtame „LituanicaSAT-1“, yra panaudota apie 70 procentų lietuviško intelekto ir lietuviško darbo. Tai yra labai sveikintinas dalykas, nes atveria galimybę toms įmonėms ateityje tobulinti savo produktus ar kosminėje erdvėje bandyti savo eksperimentinius projektus.

Tos trys dimensijos yra labai svarbios ir manome, kad tai bus tikrai didelė sėkmė, jeigu VU taps vienu iš didelių žaidėjų kosmoso technologijų kūrime“.

Komentarai (6)