Naujas astrofizikų tyrimas nudžiugins nežemiškos gyvybės entuziastus: galimybių kur kas daugiau nei įsivaizdavome!

Dar viena vinis į skeptikų karstą, tikinčių, kad esame vieni visoje visatoje

Tikintys dievu ateistams sako: kad tikite jog dievo nėra, nors ir kaip kvailai tai skambėtų. Na tai kur ta nežemiška gyvybė, kurios dar niekas niekada nematė?

Sakymas, kad kažko nėra, nes tu to nematai yra lygiai toks pat kvailas ir vaikiškas dalykas, kaip sakymas, kad kažkas yra, nepateikiant tam įrodymų.

o tai mes kažką įsivaizdavom? apart tos formules su nnn nežinomųjų?

Remiantis statistical probability teigiu, kad nesame vieni. Tai yra daug svaresnis argumentas, nei "aš tikiu".

Tai, kad visatoje kažkur yra planeta ar kelios planetos kuriose yra gyvybės, statistiškai yra labai didelė tikimybė. Bet kad ta gyvybė protingesnė už žmogų ar iš vis protinga, statistiškai yra daug mažesnis patikimumas. Aš laikausi nuostatos kad jei remiesi mokslų tai bet koks tavo teiginys ar neiginys turi būti paremtas moksliniais įrodimais. Jei nėra įrodimu kad kažkas egzistuoja ar ne egzistuoja, tada mokslas negali daryti jokių išvadų apie tai ir tai lieka atviras diskusijų klausimas. Jei kas nori diskutuoti tuo klausimu. Bei bandyti moksliškai ištirti. Ar tai bus apie gyvybę kitose planetose ar apie raudona zuiki gyvenanti mėnulyje.

Shinigami, kiek laiko prireikė žmogui tapti iš daugialasčio primato mąstančia būtybe, kuri sugebėjo pasiekti bent jau mėnulį? Palygink dabar tai su visatos amžiumi.

Kad ir kaip statistiškai vertinsi tikimybę kad planetoje atsiras gyvybė, labai abejoju kad jį viršys viena milijardine dalį. Tai reiškia, kad teks apžiūrėti nemažai planetų kad vienoje iš jų rastum gyvybę. Nors tokia tikimybė statistiškai yra. O dabar kokia tikimybė, kad bent vienoje iš jų kad ir po 10 milijardų metų atsiras protinga gyvybės forma? Nes tam, kad atsirastu protinga gyvybė reikia kur kas daugiau nei laiko. Reikia tinkamų sąlygų. Kadangi evoliucija vyksta atsitiktinai reikia ir atsitiktinumo. Bei reikia kad planetoje neįvyktu koks kataklizmas ir ta protinga gyvybė ne išnyktu. Kad ji savęs nesunaikintu ir t.t. Todėl nors ir rasti gyvybę kitose planetose statistiškai gali būti didelė (nes yra labai daug galaktikų su dar daugiau saulės sistemų), bet rasti protinga gyvybės formą nėra tokia jau didelė. Nes jį tik maža dalelė tikimybės rasti gyvybę kitoje planetoje.

Kai pradedi "pastoriauti" savo įsitikinimus tai tampi tokiu pačiu. Kuo tu skiriesi nuo kvailelio, kuris visose temose, net nesusijusiose su dievu, kiša savo tikėjimą? Ogi niekuo, tu visose temose kiši savo "netikėjimą" ir infantilų pseudosarkazmą net ten, kur apie dievą net nekalbama. Ryškiai turi misiją pastoriau. Tu toks pats. Kapiš?

Perskaičiau straipsnį, ir iškilo toks fizikinis klausimas. Žvaigždė šviečia ant aplink savo ašį nesisukančios planetos, ir ji pradeda suktis apie savo ašį? Kaip? Mano fizikos žinios tikrai netobulos, bet kampinis momentas visdar turi savo tvermės dėsnį, taip? Taigi kad planeta pradėtų suktis, iš kur jai gauti kampinį momentą?

Na bent jau man buvo zinoma kad del gravitaciniu cia efektu tai vyksta. Planetos ar palydovai kuriu apsisukimo laikas aplink savo asi mazesnis nei orbitinis laikas yra linke greiteti. O kurie sukasi apie asi greiciau - leteti http://en.wikipedia.org/wiki/Tidal_locking Is sito darbo panasu kad ir atmosfera gali itakoti.

Shinigami, tikimybė viena iš milijardo, Paukščių Take yra virš trilijono žvaižgdžių. Aplink kiekvieną žvaigždę kažkas vidutiniškai 3-5 planetos Saulė yra jauna žvaigždė lyginant su visata ir taip pat panašu gyvybė gali plisti per asteroidus. Žinoma, protingai gyvybei tikimybė atsirasti šiek tiek mažesnė, bet žiūrėk kaip nori, žemėje panašu buvo bent du "sterilizacijos" etapai, kol atsirado daugialąsčiai. Tikrai nesu tas, kuris spangsta apie ateivių vizitus, bet visatoje negalime būti vieni, nes tai būtų totalus paradoksas, kaip tik vienoje planetoje atsirado gyvybė. Jau greičiau neįmanoma niekaip viršyti šviesos greičio ar keliauti wormholes ir realiai susitikti vienas kitą beveik be šansų (nebent civilizacija persikelia į erdvėlaivį, kuris turi neribotus energijos šaltinius generuojant micro-blackholes ir regeneruoja savo korpusą), bet būtų tiesiog absurdas, jei vien Paukščių take esame vieni, o ką jau kalbėti apie kitas galaktikas. Tiesiog tikimybė tampa nykstamai maža.

Vertinant visas žemėje egzistuojančias gyvybės formas, jų turbūt irgi yra milijardai, o iš jų tik vienas žmogus yra mastantis, negana to neįtikėtinai pranašesnis už kitas gyvybės formas. Kokybinis atotrūkis iki panašiausių gyvūnų į mus yra neįtikėtinai didelis. Jau vien pats faktas, kad planeta tinkama gyventi, nereiškia, kad joje būtinai iš milijardo gyvybės formų atsiras bent viena mastanti. Kitas dalykas yra globalūs kosminiai veiksniai. Pavyzdžiui, kaip tu manai, jei iš Saulės sistemos pašalintume Jupiterį, ar Žemės vis dar būtų tinkama gyventi? Vertinant pagal lakią astronomų vaizduotę - Taip, nes Žemė vistiek liktų optimaliu atstumu nuo saulės ir t.t. Bet, žiūrint realistiškai žemėje taptų neįmanoma gyventi, nes Jupiterio gravitacinis laukas mus apsaugo nuo didžiosios dalies asteroidų. Kiek čia tų protingų gyvybių beliktų, jei bent kartą per 100 metų driokstelėtų į žemę masyvus dangaus kūnas? Klausimas ar išviso išliktų atmosfera? Mūsų Saulės sistema dirba kaip laikrodukas, vieni tame mato atsitiktinumą, aš tame matau racionalią kompiliaciją, nes jokia harmonijos forma neatsiranda be išankstinės informacijos. Egzoplanetos egzistavimas dar tik labai tolimo kelio pradžia iki žmogaus lygio gyvybės.

Greičiau tai tik atsitiktinumas nei "racionalus sugalvojimas". Jeigu gyvybės egzistavimą skaičiuojame tikimybiškai, tai kodėl visa kita turi būti išimtis, sukurta kokio tai "kūrėjo"? Harmonija - tai tik mūsų subjektyvus vertinimas.

terminą? nežinau kaip normaliai pavadinti). Bet ar "susirakinimo" laikas bus mažesnis nei žvaigždės gyvavimo trukmė? 3. kaip žvaigždės spinduliavimas gali priversti planetą vėl pradėti suktis? kokia bus planetos sukimosi ašis tada? 4. žvaigždės spinduliuoja fotonus, protonus, neutrinus ir dar visokių gerų dalykų, bet ar jie daro poveikį planetų orbitoms/apsisukimo apie ašį periodui?

Noretum. Formuliu isvedziojimai, ir teoriju kurimai, taip ir lieka teorijomis (net jei jos ir priklauso itakingiausiems mokslininkams), kol nera pagrindziamos realiais irodymais ir bandymais. Ta vinis, tik ka, eilini karta atsoko nuo skeptiku karsto..

Harmonija nėra subjektyvi, ji matematiškai objektyvi. Elementarus pavyzdys - kvadratas. Jo absoliuti simetrija yra nenuginčiajamas harmonijos faktas. Jei matome ant popieriaus lapo pavaizduotą kvadratą, juk mums nekyla mintis, kad jis atsirado atsitiktinai išliejus kavą ant popieriaus, na tiesiog per trilijoną kavos išliejimų vienąkart pasaulio istorijoje ant lapo ėmė ir susiformavo kvadratinė dėmė? Kitas pavyzdys- ar galėtume teigti, kad kompiuterinio žaidimo herojus yra savaiminės duomenų evoliucijos produktas, tarsi išsivystęs iš padrikų bitų ir baitų? Jis negali išlįsti iš HDD ir pasižiūrėti ar žmogus jį kūręs egzistuoja ar ne. Lygiai taip ir mes negalime įlįsti į HDD, kad save visu gražumu parodytume dirbtiniam intelektui. Dirbtinis intelektas apie savo dirbtinumą galėtų spręsti tik stebėdamas ir analizuodamas savo aplinkos skaitmenines savybes, kol suprastų, kad kažkas parašė racionalų kodą, iš kurio atsirado pikseliai. Tuomet kai kuriems žaidimo veikėjams, galbūt kiltų įžvalga, kad "realybė" gali egzistuoti ne tik pikseliniu pavidalu. Tačiau skeptiškieji žaidimo veikėjai įnirtingai prieštarautų, teigdami, kad realybė sudaryta tik iš pikselių ir kitų protingų veikėjų reikia ieškoti likusiuose HDD gigabaituose. Fizikai jau seniai samprotauja, kad "mūsų" realybė yra veikiau kažkas tarp iliuzijos ir simuliacijos. Gyvenam savotiškoje "pikselinėje" terpėje, tikėdami, kad esame nemirtingi, nes juk informacija yra amžina. Reziumė - intelektas gali atsirasti tik iš intelekto.

gali sukurti geresnes antenas nei žmogus, kurių nė nebūtų sugalvojęs. Tad ir žaidimo atveju, būtų įmanoma daryti evoliuciją ir iš bitų. Fizikai taip sako todėl, kad jų matematika, kuria viskas užrašoma, neatitinka stebimos realybės. Kone viską galima reprezentuoti bangomis, o realybėje vis dar paišome rutuliukus dalelėms vaizduoti, nes taip paprasčiau mūsų vaizduotei suvokti. Bet kur yra iliuzija ir, kur yra simuliacija t. y. darbas panašus kaip tavo minėto pavyzdžio su DI, kad indukciškai nuspręstų ar vienas toks yra ar daugiau yra ir pnš. Sviestas sviestuotas - pasakyčiau aš Grįžtant prie harmonijos ir "intelligent design", panašiau, kad tavo reziumė komprimituoja ir neigia patį įsivaizduojamą kūrėją, kuris taip pat turėjo žinoti, kaip ir ką sukurti bei kur įlieti harmoniją. O jeigu nežinojo, tad kaip galėjo sukurti? P.S. Žiūriu man vienam šiandien nesimiega

Algoritmas jau savaime yra dirbtinis modelis. Algoritmą reikia sukurti, užrašyti, įterpti į tam tikrą veikimo terpę. O tai jau protingas dizainas.

Planetų sukimasis irgi vyksta pagal algoritmą, tai sakai planetas traukai traukinukas? Yra fizikinės jėgos, kurios ir sukuria balansą per ilgą laiką. Gamta sugeba subalansuoti ir sukurti simetrijas. Pasižiūrėk į veidrodį. Tik kvadratas nėra natūralus.