Alaus garbei pavadintas meteorito mineralas – laiko kapsulė (0)
Giliai įkvėpkite. Ar jaučiate senovės kosmoso aromatą? Atsektas Žemės atmosferos azoto kelias nuo besisukančio dulkių ir dujų disko, suformavusio mūsų planetų sistemą, ir netgi galėjusio tiekti organinėse reakcijose dalyvavusį amoniaką. Visa tai sužinota iš Antarktidoje rasto meteorito, pavadinto populiarios alaus rūšies garbei.
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
„Mūsų [meteorito] pavyzdžiai buvo surinkti Antarktidoje XX a. aštuntojo dešimtmečio gale,“ sako Dennisas Harriesas iš Friedrich-Schiller universiteto (Jena, Vokietija). „Jie nukrito ten prieš šimtus ar tūkstančius metų.“ Vadinamųjų chondritinių meteoritų istorija siekia 4,6 mlrd. metų. Tuo metu mūsų planetų sistema tebuvo apie Saulę besisukantis didelis dulkių ir dujų, vadinamasis protoplanetinis, diskas.
Harriesas su kolegomis tyrė meteoritų sandarą ir rado mineralą karlsbergitą, pavadintą Carlsberg Foundation, danų alaus daryklos padalinio, finansavusio ankstesnius darbus, garbei.
Karlsbergitas yra retas chromo ir azoto junginys. Išmatavęs stabilių ir nestabilių azoto izotopų santykį, Harriesas išsiaiškino, kad šis santykis labai panašus į dabar tris ketvirtadalius Žemės atmosferos sudarančio azoto santykį. Tai kelia mintį, kad jų kilmė bendra, ir kad mūsų atmosferos azotas atsirado iš protoplanetinio disko.
Harriesas dar tyrė karlsbergito kristalų formą, ir išsiaiškino, kad jie turėjo susiformuoti labai aukštoje temperatūroje, amoniako aplinkoje (Nature Geoscience, DOI: 10.1038/NGEO2339).
Žinoti Žemės formavimosi metu buvusią elementų molekulinę kompoziciją svarbu, pažymi Louis Le Sergeant d'Hendecourt iš Pietų Paryžiaus universiteto (Prancūzija). Tarkime, azotas gali būti kaip grynas azotas ar amoniako dujos, kuriose dar yra ir vandenilio. „Tai velnioniškai didelis skirtumas, ypač, jei domimasi prebiotinėmis molekulėmis, tokiomis, kaip aminorūgštys,“ sako jis.
Grynas azotas yra stabilus ir reaguoja nenoriai, tad vargiai gali būti organinių molekulių šaltiniu, tačiau amoniakas reaguoja lengvai ir padeda formuotis gyvybės organinei chemijai. Taigi, atradimas, kad amoniako būta dar prieš mūsų planetos susiformavimą, gali kai ką papasakoti apie gyvybės atsiradimą – nors tai, ar jis padėjo paleisti prebiotinių molekulių formavimąsi, tebėra gryna spekuliacija.
„Amoniako buvimas galėjo veikti kaip aktyvus galiausiai gyvybę suformavusios chemijos ingredientas,“ sako Hope Ishii iš Hawaii universiteto Manoa. „Bet tarp amoniako buvimo ir gyvybės atsiradimo vis vien tolimas kelias.“
O ar galėjo azoto junginiai atsidurti kitose Saulės sistemos planetose? „Atrodo įmanoma, kad amoniakas ir organinės molekulės galėjo būti nuneštos į kitus kūnus, tokius, kaip Marsas ir Europa,“ sako Harries.
Catherine Brahic
New Scientist № 3005