Koks gyvenimas būtų... Urano sistemoje? (VIII d.)
(1)
Tęsiame Saulės sistemos planetų kolonizavimui skirtą ciklą apie tai, koks gyvenimas būtų įvairiausiuose Saulės sistemos kampeliuose. Prieš savaitę susipažinome su žieduotojo Saturno palydovais. Metas į atokiausias planetas. Pirmiausiai – į Uraną. Nuostabi Saulės sistemos planeta, kurioje gyventi, kaip ir kitose milžinėse, būtų neįmanoma. O štai Urano mėnuliai – visai kas kita. Taigi, koks gyvenimas būtų Urano sistemoje?
Urano sistemoje viešėjo vienintelis Žemės zondas – Voyager 2, todėl mokslininkai apie Uraną ir jo mėnulius žino gana nedaug.
Iš viso Uranas turi 27 atrastus mėnulius. Penki didžiausi laikomi "pagrindiniais". Nuolatinėms žmonijos bazėms, ko gero, labiausiai tiktų Titanija ir Miranda. Titanijoje – didžiausia gravitacija (beveik 4 proc. Žemės gravitacijos), o Mirandoje būtų įdomu patyrinėti paviršių.
"Kai 1986 m. pro šalį praskriejo Voyager 2, visų mėnulių šiauriniuose pusrutuliuose karaliavo tamsa ir žiema – zondas nufotografavo tik dalį pietinių pusrutulių, - pasakoja NASA Eimso tyrimų centro Kalifornijoje planetologas Jeffas Moore. – Be to, zondas sistemą praskriejo vienu priartėjimu – skirti dėmesio kiekvienam mėnuliui atskirai, kaip gali zondas "Cassini", galimybės nebuvo."
Voyager 2 nuotraukos byloja, kad pietiniame Titanijos pusrutulyje yra daugybė kraterių ir tektoninių struktūrų – kanjonų, sprūdžių, plyšių. Kai kuriuos jų būtų įdomu aplankyti. Didžiausias Titanijos krateris yra 326 km skersmens, o ilgiausias kanjonas driekiasi net 1,5 tūkst. km – nuo pusiaujo beveik iki pat pietų ašigalio.
Mirandos paviršius – dar nelygesnis: sėte nusėtas kraštovaizdžio nelygumais ir kažkuo primena netvarkingą dėlionę. Mirandoje pastebėta keistų struktūrų, kurios vadinamos ratilais. Jie yra ovalo formos ir kažkuo primena analogiško pavidalo NASCAR žiedinių lenktynių trasas. Yra Mirandoje ir krateriais nusėtų lygumų, kuriose kryžiuojasi milžiniški kanjonai ir plyšiai.
Kai kurių Mirandos prarajų gylis net 12 kartų pranoksta Didžiojo kanjono gylį. Kadangi Mirandoje labai menka gravitacija (mažiau nei 1 proc. Žemės gravitacijos), akmuo į tokią prarają kristų maždaug 10 minučių.
"Manau, klaidžioti tokiais tarpekliais būtų šiek tiek pavojinga, bet jei gyventume Mirandoje, pašokinėti nuo uolų ir pasklandyti, ko gero, labai magėtų", - svarsto J. Moore.
Nė vienas Urano mėnulis neturi atmosferos, tad ten nebūna nei orų, nei spalvoto dangaus, nei atmosferos slėgio. Savaime suprantama, ten – beprotiškai šalta. Vidutinė temperatūra Titanijoje siekia apie -203°C.
Be kosminio speigo, ten gali būti ir kitų pavojų. Pavyzdžiui, žemės drebėjimų dėl kriovulkaninių procesų. Sunkumų sudarytų ir intensyvi Urano magnetosferos dalelių radiacija – ypač gyvenant nuo Urano nusigręžusiose mėnulių pusėse. Titanija ir Miranda į Uraną atsigręžusios visad ta pačia puse – kaip ir Mėnulis į Žemę.
Titanija aplink savo ašį apsisuka per beveik 9 Žemės paras, o Miranda – tik apie 1,4 Žemės paros. Jei tektų gyventi ties šių mėnulių pusiaujais, vyrautų santykinai tolygus dienos ir nakties ciklas, tačiau ašigaliuose istorija būtų kitokia. Skirtingai nei kitų Saulės sistemos planetų, Urano ašis pasvirusi net 98 laipsnius. Kitaip tariant, ji Saulės atžvilgiu yra tarsi atsigulusi ant šono. Per 84 Žemės metus trunkančią kelionę aplink mūsų žvaigždę Urano ir jo mėnulių ašigaliuose 42 metus būna šviesu, o po to 42 metus būna tamsu.
J. Moore teigimu, Saulė iš Titanijos ir Mirandos atrodytų dar ne kaip ryški žvaigždė, o kaip mažytis šviesos diskelis. Tiesa, Uranas šių mėnulių danguje būna didžiulis. Mirandoje jis būtų 41 kartą didesnis už Mėnulį mūsų danguje, Titanijoje – perpus mažesnis (apie 20 kartų didesnis už Mėnulį mūsų danguje). Nuo Titanijos ir Mirandos paviršiaus matytųsi ir kiti didieji Urano mėnuliai.
El. laiškas su Urano ir jos palydovų nuotraukomis iš Urano sistemos į Žemę keliautų 2,5 val.