Europos kosmoso agentūra pasiryžo statyti bazę Mėnulyje?

nesąmonė. TKS atlieka eksperimentus nulinės gravitacijos sąlygose, o ką gero galės padaryt mėnulyje? Nebent teleskopą pastatyt?

Žemės spindulys yra apie 6000 km, TKS orbituoja daugmaž 400 km aukštyje, taigi gravitacija ten vos keliais procentais silpnesnė nei Žemės paviršiuje. Mėnulyje ji 6 kartus silpnesnė. Jei kalbi apie eksperimentus laisvojo kritimo būsenoje, tai kur kas pigiau juos vykdyti panaudojant lėktuvus, magnetinę levitaciją ir pan.. Ilgalaikių eksperimentų nelabai ir reikia, jiems tuo labiau TKS nėra būtina. Kokias pelytes gali paauginti ir šiaip išmetęs į orbitą nepilotuojamam palydove. Iš kitos pusės, gali juos daryti ir Žemėje, kad ir metro aukštyje virš jūros lygio – tik tuomet tektų sugalvoti, kaip eksperimentinę įrangą palaikyti pastoviame 11 km/s greityje ir nesudegti atmosferoje. Žodžiu, TKS tėra pigiausias variantas palaikyti žmonių valdomus ilgalaikius eksperimentus orbitoje, bet toli gražu ne optimaliausias (atmosfera jau pakankamai reta, kad nereikėtų daug kuro palaikyti orbitą, bet žema, todėl kas keli mėnesiai nugabenti vandens ir maisto astronautams bei naują eksperimentinę įrangą nėra nesvietiškai brangu). O eksperimentų dėl to vykdoma vienu metu labai daug, ir laisvasis kritimas tėra tik bonusas – vien dėl jo niekas TKS nebūtų kėlęs į orbitą. Daugiausia tyrimų atliekama apie pačią Žemę: visokie meteorologiniai stebėjimai, magnetinio lauko ir Saulės vėjo tyrimai, van der Aleno juostos ir t.t.. Kadangi Mėnulyje nėra atmosferos bei gravitacija 6 k. silpnesnė, pakilimas iš jo daugybę kartų pigesnis (palygink, kokios raketos reikalingos pakilti iš Žemės, ir kokia vaikiška klapūškė iškėlė Apollo 11), o tuos pačius eksperimentus būtų galima atlikti ir Mėnulio orbitoje. TKS išlaikymas būtų kur kas pigesnis joje, ar kuriame nors Lagranžo taške, jeigu pavyktų Mėnulyje išgauti vandenį, deguonį, kurą, augintis daržoves, gamintis naujus prietaisus ar atsargines dalis (Mėnulyje pilna deguonies, silicio, geležies, aliuminio, titano, nemažai ir vandenilio junginiuose). Be to, stabilus paviršius, praktiškai niekas neriboja struktūrų dydžio, jas būtų lengva ir pasistatyti, ir išlaikyti. O elektros - per akis, Saulės energija kur kas intensyvesnė nei Žemėje ar Marse, bet kolektorių aušinimu rūpintis nereikia. Dėl klimato irgi ne problema: pakanka susirasti kokį kraterį ties ašigaliais, ir surasti tašką, kuris visada saulėkaitoje, o žmonių bazę galima įrengti šešėlyje. Dėl mokslinių tyrimų – tai įsirengti naujos kartos Hablą irgi būtų paprasta. Tamsiosios Mėnulio pusės beveik neveiktų Žemės magnetinis laukas ir šviesa, net ir šalia ašigalių. Šviesioji Mėnulio pusė, vėlgi net ir netoli ašigalių, galėtų tyrinėti Žemę ir palaikyti pastovų ryšį. Net ir išeiti į Marso ar Veneros orbitą iš Mėnulio būtų žymiai paprasčiau nei nuo Žemės. Visiškai nesuprantu, kurių galų mums reikia kolonijos Marse. O štai Mėnulyje tai būtų lengvai pasiekiama universali tarpinė stotelė. Vienkartinė didelė investicija, kuri visas kitas kosmines programas atpigintų keliolika kartų. Jei reikia - pagal 50 metų senumo technologijas pasistatytume raketą atsarginiam atvejui ir bet kada galėtume per savaitę ten nuskristi. Evakuacija irgi būtų paprasta. Mėnulis neturi atmosferos, todėl Mėnulio orbitoje galėtume pakabinti gyvenamas patalpas, kurios stabilioje orbitoje suktųsi amžinai - tol, kol prisireiks ar susidėvės dėl kosminės spinduliuotės ir šiukšlių. Paliktume ten maisto ir vandens atsargų mėnesiui, ir Mėnulio bazės gyventojams jau niekas nebebaisu.